Kino pavasaris 2019: Maištingos sielos filmų sąrašas (rekomendacijos, rekomenduojami filmai)

Sveiki, skaitytojai,

Jau tapo tradicija, kad po lygiadienio greitai startuoja Vilniaus Kino pavasaris, į kurį „įplaukia“ patys žinomiausi ir labiausiai nusipelnę (ir ne tik) nepriklausomo kino kūriniai per pastaruosius metus. Žodžiu, pati šviežuma.

Be Scanoramos, tai pats pagrindinis mano kino festivalis, per kurį norisi susigriebti pačius skaniausius ir vertingiausius saldėsius. Pernai labiausiai mane stebino dokumentiniai filmai, o šiemet, žiūriu, iš pasirinktų 13 filmų, tokio žanro nėra nė vieno.

Nebuvo lengva, derinant laiką (iš dalies ir finansus, nes Dievas mato, bilietai ir vėl pabrango!) išsirinkti tuos filmus, kuriuos noriu pamatyti, bet galiausiai nukertant vieną kitą kūno dalį ir atsisakius tam tikrų kitų poreikių, pavyko išsirinkti 13 kino juostų. Atrankos kriterijus buvo režisieriai, tarptautiniai apdovanojimai, aktoriai ir net kai kurių kino kritikų ir apžvalgininkų rekomendacijos.

Pabandysiu įvardyti labiausiai laukiamus filmus. Viena labiausiai intriguojančių juostų „Neliesk manęs“, kuri pelnė Auksinį lokį ir tapo šiokiu tokiu skandalu, nes juosta labai provokuojanti – vieniems šlykšti, o kitiems pasigėrėtina. Kadangi man kūniškumas kine patinka, žiūrėsiu, kaip sureaguosiu. Kita juosta – Pietų Korėjos „Ilga dienos kelionė į naktį“ – klasikinė teatro pjesė tampa novatoriška ir muzikalia istorija visiškai kitomis azijietiškomis sąlygomis. Ir tai dar 3D efektu!

Taip pat labai laukiu savotiško „Gyvatės apkabinimo“ tęsinio pavadinimu „Vasaros paukščiai“ – tikiuosi hipnotizuojančių vaizdinių ir gilios metafizinės filosofijos. Taip pat prie favoritų priskirčiau irgi azijietišką filmą „Vagiliautojai“, kuris pelnė Auksinę Kanų palmės šakelę. Tas, kas matė iš lietuvių, man stipriai ją rekomendavo. Kaip visada Kino pavasaris ne Kino pavasaris, jei nepažiūriu kažko daniško – šįkart su mano numylėta aktore Trine Dyrholm „Širdžių dama“. Danų kinais niekada nenusiviliu. Taip pat nemažai lūkesčių keliu ir turkų režisieriui su filmu „Laukinė kriaušė“ – jo „Žiemos miegas“ ir „Trys beždžionės“ buvo tikrai labai įsimenamos.

Daug kas giria filmą, sako, kad net sukrečiantį „Kafarnaumas“. Reikia manyti, kad jis bus vienas įsimintiniausių, nors favoritais laikau jau šiek tiek pažįstamus režisierius. Negalėjau atsispirti Argentinos dviem juostom – „Angelas“ apie prieš 45 metus nuteistą angeliškos išvaizdos žudiką (biografinis!) bei komedija „Netikėta meilė“ su jau gerai žinomais Argentinos aktoriais.

Dar vieną komediją išsirinkau – lenkų „Panikos ataka“. Nors labiau norėjau pamatyti „Tyli naktis“, bet iš lenkų kažkodėl Kino pavasaryje iškiliausias šis. Lenkų kinas, beje, yra vienas mėgstamiausių apskritai, bet pažiūrėjus anonsą primena kažkokį nesusipratimų komediją (kokius baisius kuria lietuviai), tad net nebežinau, ko iš jo tikėtis, bet bandysim... Italų filmas „Magiška meilė“ įkrito į repertuarą atsitiktinai, tad irgi nežinau, ko tikėtis. O štai prancūzų filmas „Dvilypiai gyvenimai“ su Juliete Binoche bendradarbiavimo vėlei su „Marijos Zils debesų“ režisieriumi, tiesiog negalėjau praleisti. Tas režisierius tiesiog lengvai ir subtiliai gilus! Absoliučiai nežinau, ko tikėtis iš kito prancūzų filmo „Maja“, kadangi tos pačios režisierės M. H. Love „Ateitis“ taip ir liko kol kas nematyta.

Kaip visada tikiuosi iš festivalio kuo mažiau nusivylimo ir kuo daugiau atradimų. O atradimų visada būna kur kas daugiau. Ketinu matytų filmų, kaip visada, apžvalgėlėmis pasidalyti su Jumis.

Štai čia pasidaliju festivalio direktorės Vidos Ramaškienės filmu favoritu.

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas Tarptautinis Man Booker ilgasis knygų sąrašas (Man Booker International Long list 2019)

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai laukiau šio naujojo Man Booker International 2019 sąrašo. Nors po ilgo laiko pasikeitė šios premijos mecenatas, bet kol kas, atrodo, šios premijos kaip ir Man Booker turėsime dar penkerius metus. Būtent tiek pasirašė Silicio slėnio milijardierius, kuris apsiėmė globoti šią premiją.

Kodėl tai man svarbu? Abi literatūrines premijas seku, nes tai dažniausiai būna geriausi metų skaitiniai, išversti į lietuvių kalbą. Pernai abu 2017-ųjų metų laureatus išvertė Sofoklio leidykla. Kiek žinau, Tarptautinę Man Booker 2018 m. lenkės Olgos Tokarczuk Bėgūnus išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, nežinia, ar Sofoklis apsiims išversti Man Booker 2018 airių rašytojos Anna Burns romaną Pienininkas. Bet nebūtinai viena ar kita knyga turi pelnyti Man Booker, kad ji būtų išversta, manau, kad ir patys nominantai jau savaime yra verti – daugiau ar mažiau – mūsų lietuviškų leidyklų ir vertėjų, kurie renkasi kūrinius, dėmesio.

Taigi, šiandien toji diena, kai paskelbtas Man Booker International naujasis ilgasis sąrašas (įdedu su nuorodomis į www.goodreads.com puslapį.

Juan Gabriel Vasquez „The Shape of the Ruins“. Rašytojas iš Kolumbijos. Turime jo kitą romaną pavadinimu Taip skamba krintantys, kuris buvo, mano akimis, puikus! Na, o jo naujasis romanas goodreads, nors dar ir nedaug balsų surinko, bet vertinamas 4.05.

Olga Tokarczuk „Drive Your Plow Ower The Bones of The Dead“. Antrąkart iš eilės pretenduojanti rašytoja, kažin, ar įbris į tą pačią sėkmės upę antrąkart. Čia kaip su Pietų Korėjos rašytoja Han Kang, parašiusia „Vegetarė“. Olgos knygos reitingas kol kas 3.92.

Rašytoja iš Čilės Alia Trabucco Zeran „The Remainder“ (La Resta) pateko su debiutiniu romanu. Jos reitingas 3.69.

Nyderlandų rašytojas Tommy Wieringa „The Death of Murat Idrissi“. Reitingas 3.36. 

Švedų rašytoja Sara Stridsberg „The Faculty of Dreams“. Detektyvinio atspalvio turintis pasakojimas apie 1988 metais balandį nužudytą feministę. Reitingas 4.02.

Vokiečių rašytoja Marion Poschmann „The Pine Islands“. Reitingas 3.35.

Štai Argentinos vokiečių rašytoja Samanta Schweblin „Mouthful Of Birds“ jau antrąkart nominuota šiai premijai. Pirmąkart su lietuviškai jau išverstu romanu „Prieraišumo laisvė“. Reitingas 3.39.

Islandijos ir Palestinos rašytojas Mazen Maarouf „Jokes for the Gunmen“. Reitingas 3.70.

Pietų Korėjos rašytojas Hwang Sok-yong „At Dusk“. Reitingas 3.81.

Kinijos rašytojos Can Xue romanas „Love In The New Millennium“ – 3.38.

Prancūzų rašytojos Annie Ernaux „The Years“ – 4.04.

Rašytojos iš Omano Jokha Alharthi „Celestial Bodies“. Reitingas 3.49.

Prancūzo Hubert Mingarelli „Four Soldiers“. Reitingas 3.86.

Filmas: "Žmogus voras: Į naują visatą" / "Spider-Man: Into the Spider-Verse"

Sveiki,

Šiemet „Oskaru“ už geriausią animacinį filmą įvertintas komikso serijos filmas „Žmogus voras: Į naują visatą“ (angl. Spider-Man: Into the Spider-Verse) (2018). Kad ir kaip originaliai beatrodytų neseniai matytas ir „Oskarui“ nominuotas konkurentas „Šunų sala“, man visai suprantama priežastis, kodėl šis filmas nugalėjo. Tai kur kas dinamiškesnis filmas. Kur kas amerikietiškesnis. Kur kas prieinamas labiau masėms. Net aplenkė irgi itin amerikietišką „Nerealieji 2“.

Kitą vertus, didelių priekaištų šiam filmui neturiu, nes jis padarytas išties kokybiškai. Kiek nusibodęs „Žmogus voras“, kurio vaidybinę ekranizaciją tikriausiai žiūrėčiau nebent jeigu kas nors sumokėtų, – visgi animacinį serialą vaikystėje žiūrėjau, tačiau ne ką ten ir pamenu. Nelabai domiuosi komiksų pasauliais... Pabandysiu įvardyti šio filmo privalumus. Visų pirma turinio pateiktis nukreipta ne tiek į dinaminius įvykių veiksmus, kiek į paauglį juodaodį, į jo brandą, baimes, o tai kur kas žmogiškiau ir įdomiau nei, tarkim, tikroji „Žmogaus voro“ serija. Čia iš esmės turime mes didvyrių voriukų naująją kartą, kuri įdomiai siužetiškai suraizgyta – blogio jėgos sudubliuoja paralelines visatas ir veikėjai sutinka save pačius kiek kitokiose versijose. Bet kokiam nors kiek geresniam nei vidutiniam režisieriui dirbti su tokia medžiaga smarkiai finansuojamam būtų tikras sėkmės garantas.

Nepaisant to, kad filmas kiek rimtesnis, sveikai dozuoja – gal net šykšti – juokelių, kokių, tarkim, prisodrintas „Nerealieji 2“, jis vis tiek retkarčiais juokingas. Savo rimtumu filmas tarsi apie paauglio brandą, iš kitos pusės – super didvyrio ir savimi pasitikėjimo pamokėlių komplektas. Tik, Dievas mato, nereikia apsigobus helovyniniu kostiumu šokinėti nuo stogų – tokios sėkmės nesitikėkite ir nusisuksite sprandą net nespėję mirktelti. Kiek artėjant prie kulminacijos jau norėjau snūduriuoti, nes pasakojimo formulė priartėjo prie įprasto (gal net pernelyg įprasto) tokiems herojams finalinės baigties. Blogis įveikiamas, paauglys patenka į suaugusiųjų lygą ir tampa savimi patenkintu ir išbandymus įveikusiu super didvyrių pasaulio dalimi. Ak, ta šabloniška pabaiga gal ir nuvilia, gal net norėjosi, kad viskas tebūtų tik to mokinio rašinio namų darbų pateiktis, tačiau kine, priešingai nei gyvenime, reikia super didvyrio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Pink - You Get My Love [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Ko galima tikėtis iš ne vieną dešimtmetį siaučiančios atlikėjos su rokerės dvasia? Kad užtrauks operiniu balsu? Tikriausiai šiais laikais visko galima tikėtis. Pink apskritai yra unikali ir jos patrakusios dainos iš esmės pakilia ne vienam klausytojui nuotaiką. Šiandien klausausi jos absoliučiai kitokio stiliaus kūrinio pavadinimu „You Get My Love“, kuris buvo įtrauktas kaip paskutinis garso takelis jos paskutiniame albume „Beautiful Trauma“ (2017). Apskritai albume esančios kelios baladės skamba ganėtinai popsiškai palyginus su šia vokaline daina.

Nevyniodamas pernelyg į vatą, siūlau tiesiog pasiklausyti šio jaukaus, elegantiško kūrinio, kuris patiks melomanams, kurie vertina vokalą ir emocionalumą.

Pink – You Get My Love

While you were sleeping
I decided to lay it out
Every bad reason
All of my pointless doubts
Where I went wrong
I whispered the ways that I'm ashamed of myself
While you were dreaming
I handed you all my fears
My thoughtless decisions
Turned into thoughtful tears
What have I done for the first time I blame myself

But you get my love, baby
You get my love
If there's only one thing about me that you can trust
You get my love, baby
You get my love
Don't let my mistakes take that away from us
You get my love

I'm no longer hiding
Though you're not awake to leave
I can tell by your breathing
It's no longer a fantasy
I'm still not prepared
For when you wake up
And turn to me

But you get my love, baby
You get my love
If there's only one thing about me that you can trust
You get my love, baby
You get my love
Don't let my mistakes take that away from us
You get my love

The light comes in, the dawn is rising down
You opened up your eyes
Once again I have to risk it all
The time is now

But you get my love, baby
You get my love
If there's only one thing about me that you can trust
You get my love, baby
You get my love
Don't let my mistakes take that away from us
You get my love, baby
You get my love
If there's only one thing about me that you can trust
You get my love, baby
You get my love
Don't let my mistakes take that away from us
You get my love.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: žmogus kaip galaktika - visi esame unikalūs

Sveiki,

Dabar nebežinau, ant kurio draugo fecebooko sienos aptikau šią pasidalyta fotografija, tačiau ji sukėlė nemažai minčių apie tai, kad kiekvienas iš mūsų esame kaip atskira ne tik vaikščiojanti galaktika, bet galgi net Visata. Tiek minčių kasdien praplaukia pro mūsų protą, kiek banaliausių arba net genialiausių programų veikia mūsų veiksmus, kalbėseną, būsenas.

Taip, mes iš tikrųjų galaktikos... Net skamba panašiai: galva-galaktika. Taigi, jeigu žinome, kad galaktikų tokių pat identiškų niekada Visatoje nebūna, vadinasi, per septynis milijardus esančių žmonių šioje Žemėje taip pat nėra nė vieno tokio pat – panašių yra. Vieni galvos galvoja „spirališkai“, kiti bus kamuoliniai, dar kiti – išsibarstę ir paskendę ūkuose. Tokie mes štai esame unikalūs.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Motinų sekmadienis"

Graham Swift. „Motinų sekmadienis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 128 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Na, tai kas gi vis dėlto yra tas tiesos sakymas? Jiems visada tenka paaiškinti net paaiškinimus! Bet kuris jos vertas rašytojas juos vadintų, viliotų, vestų sodo takeliu. Netgi tai, kad jus kur, nėra akivaizdu? Tai reiškia būti ištikimam pačiai gyvenimo esmei, tai reiškia bandyti pagauti, nors visada nesėkmingai, patį buvimo gyvam jausmą. Tai reiškia rasti kalbą. Ir tai reiškia būti ištikimam faktui, kuris juk peršasi savaime, kad daugelio dalykų gyvenime – ak, kur kas daugiau, nei mums atrodo, – nepavyks paaiškinti niekada (p. 126-127).“

Štai tokiomis skaitytoją į aklavietę nuvedančiomis eilutėmis ir baigiasi įstabus britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) romanas Motinų sekmadienis (angl. Mothering Sunday), originalo kalba pasirodęs 2016 metais. Dar nebaigus skaityti kūrinio, jau galvoje sukosi sukurtas posakis: „ne romanas, o orgazmas“. Tokį begalinį malonumą patyriau skaitydamas šį juvelyrinį, kruopščiai parašytą romaną apie paskutinę 1924 m. kovo mėnesio sekmadienį, kada tradiciškai visoms tarnaitėms yra skiriamas laisvadienis, kad jos galėtų aplankyti savo motinas. Kažkas panašaus į mūsų mamos dieną gegužės mėnesį.

Pasakojimo centre iš įvairių laiko perspektyvų istoriją pasakojanti ir įvairiais pasakotojo balsais varijuojanti našlaitė tarnaitė Džeinė Ferčaild, kuri užmezgusi romaną su aristokratišku Polu Šeringemu nugyvena ilgą laisvadienį – slapta nuvažiuoja į jo namus, permiega ir grįžta namo, apmąstydama savo jausenas, būsenas, socialinę padėtį, įsivaizduodama ir perkurdama scenas...

Jau knygos viduryje, kai Polo išeina iš namų, jau tada galima nujausti visos šios istorijos tragediją, tačiau tai visgi neatėmė malonumo mėgautis autoriaus subtiliu pasakojimo stiliumi. Sakyčiau, G. Swift šis romanas parašytas veikiant senosios gerosios Marcel Proust literatūrinės mokyklos dėsniams – ilgi apmąstymai, ištisa vienos scenos gyvenimiškoji filosofija, įvairūs žiūros „kampai“ leidžia pasijusti „įmestam“ į lėtą gyvenimo tėkmę, apsimesti kartu su veikėjais, kad už kampo netyko jokia tragedija, o pasirūkimas lovoje su meilužiu primena Ievos ir Adomo popietę Rojuje. Žavesys kasdienybės subtilybėse.

G. Swift kūryba lyginama su Virginios Woolf ir tam tikrų stilistinių niuansų, netgi labai panašios problematikos išskleidimo technikos esama – vienos dienos įvykių perspektyvų visuma, leidžianti apmąstyti mūsų skubančio gyvenimo grožį. Gal todėl kiek romanas ir primena Ponią Delovėj, o tuo labiau tos pačios vertėjos Emilijos Ferdmanaitės verstą V. Woolf romaną Tarp veiksmų. Panašų pasakojimo ritmą galima justi ir Kazou Ishiguro Dienos likučiai arba – kiek netikėta – ispanų rašytojo Javier Marias romanuose Tokia blyški širdis ir Įsimylėjimai. Jeigu nors vieną iš jų skaitėte, tada žinote, apie ką aš kalbu, manau, Motinų sekmadienis jums taip pat patiks!

Rašytojas Graham Swift.

98 metus nugyvenusi rašytoja Džeinė senatviškai šmaikštauja. Ji duoda abstraktų interviu apie savo gyvenimą, ypač savo kilmę. Kaip per bėgančius dešimtmečius ji iš vaikiškos (berniokiškos) literatūros skaitytojos tapo žymia rašytoja? Jos pačios gyvenimas tarsi vienas didelis stebuklas ir viso to priežastis yra vienoje lemtingoje praeities dienoje, kurioje fokusuojasi didžioji dalis pasakojimo. Laiko šuoliai kaip bėgantis gyvenimas kuria tą sunkiai įvardijamą, bet tai, ką taip mėgstu subtiliojoje literatūroje – nostalgiją prabėgusiam gyvenimui. Be didesnių sentimentų, bet neprasdamas juslingumo ir kiek moteriško žvilgsnio – šiaip ar taip pagrindinė veikėja moteris, turinti savitą mąstymo formą, – pasakoja gyvą, apčiuopiamą ir kartu nuolat dėl laiko tėkmės nepagaunamą gyvenimo tikrovę.

Kaip M. Proustas ilgai knaisiojosi po atminties labirintus, taip. G. Swift sukuria įspūdį, kad nieko už tą kovo sekmadienio Džeinei nėra svarbesnio. Vėliau, jau kūrinio pabaigoje, štrichais „perbėgama“ per Džeinės vėlesnius įvykius kaip tos lemtingos dienos pasekmės trasą. Tai nuostabus vieno įvykio atoveiksmio gyvenimiškas peizažas, kokį tikriausiai mes kiekvienas turime – savo ypatingas dienas, kurios nulėmė tai, kas mes iš tikrųjų esame. Jeigu ne kovo sekmadienis, galbūt Džeinė ir būtų likusi tik jautri tarnaitė Džeinė ir niekada netapusi rašytoja – gyvenimas pilnas atsitiktinumų, kurių neįmanoma sveiku protu suvokti, jas galima priimti tik širdimi kaip likimo (Dievo?) duotybę. Štai paskutinioji romano pastraipa ir sako, kad didžioji dalis mūsų visų gyvenimo reiškinių tiesiog nepaaiškinami.

Nors romanas apie gyvenimo tėkmę, tačiau jame išryškėja kai kurie socialiniai laikmečio dalykai. Ypač luomo ypatybės. Aristokratas ilgus šešerius metus tąsosi su jauna tarnaite, kuri tik intymumo akimirką jaučiasi jam lygiavertė, tačiau visąlaik neužmiršta, kas ji tokia yra. Tam tikri tapatybių vaidmenys tampa kūrybiškos Džeinės mąstysenos akstinu, leidžiančiu į save žiūrėti kaip asmenybei, kuri gali savo laisva valia peržengti socialines ribas: „Ir, apskritai, ar ji tebėra tarnaitė, dryksodama štai šitaip jo lovoje? O jis ar šeimininkas? Tai buvo stebuklas, tobula nuogumo politika (p. 36)“. „O ką, jei našlaitės iš tiesų būtų vadinamos našlutėmis? O dangus būtų vadinamas žeme. O medis – narcizu. Ar tai pakeistų tikrąją daiktų prigimtį? Arba jų paslaptį? (p. 93)“.

Jausmų ir būsenų romanas, bandantis apčiuopti atmintyje nykstančius faktus, juos perrikiuoti laiko kintančioje perspektyvoje. Į tą ilgą ir įsimenamą kovo sekmadienį, motinų sekmadienį, vienaip žiūrės septyniasdešimtmetė ir kiek kitaip devyniasdešimtmetė Džeinė, nes laikas keičia praeities vertinimą. Galimas daiktas, G. Swiftas norėjo sukurti iš įvairių Džeinės perspektyvų „susiūtą“ atminties atlasą, kuris kaip atskiras kambarys, nuolat kinta pagal besikeičiančias XX amžiaus dešimtmečių epochas. Nuostabus romanas, kurį skaitydamas pajauti pačią aukščiausią beletristinės literatūros jėgą – pastangas pagauti nepagaunamą gyvenimo akimirkos reikšmę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akvamenas" / "Aquaman"

Sveiki,

Fantastinių filmų mėgėjai dėl filmo „Akvamenas“ (angl. Aquaman) (2018) tarsi pasidalijo į dvi stovyklas: vieni sako, kad filmas puikus, o kiti, kad „vėjų vėjai“. Nesu itin didelis tokių filmų maniakas, tačiau vieną kitą gerėliau įvertintą komiksų ekranizaciją visgi pažiūriu – dėl tam tikrų aktorių, pramogos ir tiesiog paprasto veiksmo.

„Akvamenas“ – iš tikrųjų man nelabai žinomas super herojus. Istorija apie Atlantidos karalienės ir mirtingojo palikuonį, kuris suvienija žemes toli gražu ar Lietuvoje iki šio filmo buvo nors kiek žinomas. Nepaisant visko, kaip ir visų super didvyrių komiksų, Akvameno užduotis daugiau ar mažiau panaši į visų didvyrių – gelbėti pasaulį nuo blogio ir čia jokio naujo dviračio neišrasime. Pačioje istorijoje nieko novatoriško nėra, tos pačios principingos komikso pasaulio didvyriškosios klišės, o istorijos baigtis dar aiški vos tik prasidėjus filmui. Kitą vertus, juk kitaip ir negali būti. Koks super didvyris, jeigu jis filmo gale pralaimi kovą prieš blogį?

Gerai, turinio prasme filmas yra tik dar viena produkcija papopinti pramogomis masinį žiūrovą, eskaluojant apie bendražmogiškąsias vertybes, bet jų pateiktis tokia paviršutiniška, lyg būtų sukurta kokiam ketvirtokui, kuris būtų toks daltonikas ir mokytųsi atskirti spalvą vien iš intuicijos. Jokios vidinės veikėjų priešpriešos, viskas juoda arba balta, todėl jeigu ne specialieji efektai ir dinamiškumas, kai kurios kovos scenos, manau, viena akimi būčiau tikrai prisnūdęs ir nieko nepraradęs. Taip, filmas vidutinybė, bet taip jau nutinka, kai į mega projektą pasikvieti Nicole Kidman ir „Sostų karų“ žvaigždę Jason Momoa ir viską subalansavę – silpną scenarijų, beribes ir nuolat tobulėjančias technologijas – gauni dar viena riebiai majonezu perteptą hamburgerį. Suvalgai jį ir nesijauti pasisotinęs.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela