Šios dienos daina: Croatia Eurovision 2024, Baby Lasagna - Rim Tim Tagi Dim [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Kai išgirdau Kroatijos Eurovizijos pasirinkimą, pagalvojau, jog tai kažkuo panaši į pernykščio suomio dainą „Cha-cha“, kuri per plauką nelaimėjo „Eurovizijos“. Manau, kad Kroatija šiemet turi nemenkus šansus laimėti arba bent jau pakartoti pernykščių suomių sėkmę. Kroatų nacionalinę atranką laimėjo kroatas pasivadinęs Baby Lasagna, kurio tikrasis vardas Marko Purišić (g. 1995). Atlikėjas žinomas nuo 2011 metų, nes kurį laiką grojo roko grupėje, tačiau solo atlikėju tapo neseniai išleidęs debiutinį albumą, o vasario mėnesį su linksma daina „Rim Tim Tagi Dim“ pelnė žiūrovų simpatiją ir pergalę. Vos išrinktas „Eurovizijos“ reitinguose buvo priskirtas prie lyderių.

 

Šiaip daina, nors ir skamba roko muzikos intervaluose pakylėtai optimistiškai, bet jos turinys kroatiškai liūdnas, nes joje dainuojama apie kroatų emigracijos krizę. Man patinkančiame vaizdo klipe nemažai panaudota kroatų etninių įvaizdžių, jų bus tikriausiai ir per gyvą pasirodymą. Šiaip daina ritmiška, įsimenama ir šiemet man viena iš tokių, kurią palaikysiu. Šiemet jaučiamas kažin koks „Eurovizijos“ rimtumo atsisakymas, atsiranda po pernykščio suomio pasirodymo kažin koks noras dainuoti linksmai, į pasirodymą ir dainą žiūrėti komiškai, manau, šiemet kroatai su tokiu amplua pasirodo kuo puikiausiai. Pasiklausykite:

 

Baby Lasagna – Rim Tim Tagi Dim

[lyrics / žodžiai]

 

Ayy, I'm a big boy now

I'm ready to leave, ciao, mamma, ciao

Ayy, I'm a big boy now

I'm going away and I sold my cow

Before I leave, I must confess

I need a round of decompress

One more time for all the good times

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tim

Gonna miss you all, but mostly the cat

Gonna miss my hay, gonna miss my bed

But most of all, I'ma miss the dance

So come on y'all, let us prance

Now don't call, don't write

I'm leavin' with the first light

Don't cry, but dance

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tim

There's no going back (whoa)

My presence fades to black (whoa)

Yeah, there's no going back (whoa)

My anxiety attacks (whoa)

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tagi-digi-dim

I hope I find peace in the noise

Wanna become one of them city boys

They're all so pretty and so advanced

Maybe they also know our dance

Bye mom, bye dad

Meow, cat, please, meow back

Don't cry, just dance

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tim

There's no going back (whoa)

My presence fades to black (whoa)

Yeah, there's no going back (whoa)

My anxiety attacks (whoa)

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tagi-digi-dim

There's no going back (whoa)

My presence fades to black (whoa)

There's no going back (whoa)

Anxiety attacks (whoa)

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tagi-digi-dim

There's no going back (whoa)

My presence fades to black (whoa)

Yeah, there's no going back (whoa)

My anxiety attacks (whoa)

Rim-tim-tagi-digi-dim-tim-tagi-digi-dim

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Metai buvo sunkūs" / "Une année difficile"

 Sveiki,

 

Su metais imu vertinti komedijas kaip kino žanrą! Anksčiau galvodavau, jog tamsios, niūrios ir sudėtingos dramos yra geriausia, ką galima pasirinkti Kino pavasaryje, tačiau pastebiu, jog taip nebemanau. Sėdėdamas kino salėje ir žiūrėdamas naujausią prancūzų režisierių Éric Toledano ir     Olivier Nakache komediją „Metai buvo sunkūs“ (pranc. Une année difficile) (2023) pagavau save vėl besijuokiantį iš prancūziškų juokingų situacijų. Bet visgi pridursiu, jog kaskart susierzinu, kai kur nors pamatau tų pačių režisierių be proto populiarų filmą „Neliečiamieji“, kuris man pernelyg holivudinis ir banalus, tačiau prieš daugel metų tapęs Kino pavasario metų žiūroviškiausiu filmu.

 

Visgi „Metai buvo sunkūs“ visais atžvilgiais įdomesnis ir aktualesnis. Tikriausiai daug kas domisi ir galėtų išdėstyti argumentus vienokiu ar kitokiu klausimu dėl klimato kaitos, tačiau vis daugiau ir daugiau vakariečių pametę galvas dėl šio reikalo ne tik atsisako susiveržti vartotojo diržą, bet ir plačiai bei agresyviai protestuoja. Kitaip sakant, jeigu žmogui gerai praskalautos smegenys, klimato kaitos judėjimas ir idėjos gali tapti galinga politine jėga. Ir agresyvi jėga. Ten, kur norima gerų pokyčių, visada atsiranda, kas geba geras idėjas paversti savo interesų ginklu ir kurstyti nesantaiką. Juk į valdžią anuomet atėję bolševikai su socialistinėmis gražiomis idėjomis irgi norėjo gero, tačiau kažkas pasinaudojo tomis idėjomis pasistatyti visiškai kitokią imperiją. Neretai susimąstydavau, jog po šia iš pažiūros lengvoka prancūzų komedija visgi keliamos nevienareikšmiškos idėjos apie protestuotojų etiką, viešą smurtą ir tariamus bei galimus galios demonstravimo variantus. Du prasilošę draugeliai (Albertas ir Bruno) prisiplaka prie klimato kaitos aktyvistų, siekdami sau naudos, ir tampa dar aršesni to judėjimo šalininkai, nors jiems nerūpi nei vegetarų pozicija, nei tuo labiau tikrieji šio judėjimo principai. Jie tiesiog linksminasi iš to, ką daro, nes tai jiems naudinga.

 

Nesakau, kad žaliasis radikalusis judėjimas ir protestai panašūs į performansus yra blogi, tačiau jau dabar net mūsų mokyklas drebina bauginančios žinios, ši problema itin braunasi į švietimą ir yra dažniausiai mitologizuojama statistikos skaičiais. Statistika, juk žinia, yra sąmokslo teorijos prostitutė, ji labai greitai pažeria nepamatuotų skaičių ir gąsdina, gąsdina, todėl natūralu, jog ir šiame filme gan kritiškai galima įžvelgti ne tik vartotojų savanaudiškumą, bet ir pačių protestuotojų klimatologines žinias, kurias, kaip žinia, negalime niekaip patikrinti, tik tikėti  kažkieno pateiktais skaičiais. Gal tiesa iš tikrųjų randasi kur nors per vidurį?

 

Visgi filmo klimato kaitos radikalusis judėjimas tėra tik svogūno lukštas, filmas iš tikrųjų tik naudojasi aktualijomis tarsi nuotaka, kuri matuojasi vestuvinę suknelę, bet tekėti nesiruošia. Visgi filmo didysis vyksmas yra komiškas nevykėlių lošėjų gebėjimas įsitvirtinti tam tikroje sektą primenančioje komunoje, laviruoti savo kėslus su grupės interesais ir iš to komiškai dar išlošti. Filmas linksmas, dinamiškas, jame skamba puikių garso takelių, kurie brėžia paryžietiškas nūdienos spalvas, bet ir primena kai kada XX a. vidurio romantiškus bučinius ant Senos upės tiltų. Filme pasirodo šių dienų tikrosios prancūzų kino žvaigždės, sukūrusios ne vieną įsimintiną vaidmenį, tad dažnas iš jų vėl juos atpažins.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Kaip užsiimti seksu" / "How to Have Sex"

 Sveiki,

 

Dar vienas festivalio Kino pavasario hitas „Kaip užsiimti seksu“, nors lietuviai nusprendė filmo pavadinimo neversti ir jį paliko originalo pavadinimu „How to Have Sex“ (2023). Kodėl hitas? Retas kuris viešojoje erdvėje sudarinėdamas savo „privaloma pamatyti“ nepaminėjo šios juostos. Ar hitas? Manau, kaip pažiūrėsi. Filmą režisavo Molly Manning Walker ir filmas išties gan britiškas, nors ir nufilmuotas Heraklione, žodžiu, pietietiškame kurorte, į kurį labai trumpų atostogų po baigiamųjų egzaminų atskrenda trys draugės (Tara, Skai ir Ema). Ir nėra ko čia slėpti: visos atvyksta turėti sekso, o Tara dar ir prarasti nekaltybės. Kvailiau būna tik „Amerikietiškame pyrage“.

 

Bet filmas įtraukus, spalvingas ir dinamiškai kurortinis. Nėra tematiškai jis kažkuo labai ypatingas. Trys draugės, toli gražu, kad dar nesuaugusios, tačiau be galo trokšta patirti intymumą. Jos susipažįsta su vaikinais kaimynais ir užmezga intymius santykius. Kiekvienos dienos ritmas daugmaž toks: pagiringi atsikelia apie pietus ir jau pradeda prie baseino gurkšnoti alkoholį, kol paryčiais vėl suvirstama į lovas. Šiaip juk taip su jaunimu tuose kurortuose ir būna, tad filmas toli gražu neperdeda. Visgi įdomiausia yra baikščioji Tara, kuri niekaip negali pasimylėti, nes iš vienos pusės ji ir bijo, ir trokšta, ir nesupranta, kaip jos draugės praradusios libido išdarinėja tai, ką nori, o ji tokia jautri ir nemoka „prisileisti“.

 

Galiausiai žiūrovui aišku viena: arba Tarai atostogos baigsis fiasko, žodžiu, seksu neužsiims, arba ją kas nors išprievartaus, kai ims sakyti, jog nereikia. Režisierė šiaip išvengia aštresnės konfrontacijos. Filme vaizduojami žmonės nė vienas nėra blogas, veikiau visapusiški, netgi prasiblaivę atjaučia vienas kitą, savitai rūpinasi, tačiau įsipareigojimų, žinoma, kurorte rimtesnių tikrai nebus. Žiūrėdamas filmą, pagalvojau, jog į tokį turėtų traukti mūsų abiturientai ir studentai – jiems filmas išties aktualus ir visai nesvarbu, ar pasimylėjai 16 ar 21 metų, jis puikiai tinka tame intervale. Noriu kaip ir daugelis pagirti Taros vaidmens atlikėją Mia Mckenna-Bruce, dėl kurios filmas išties žiūrėjosi jautriau, įtraukiau ir įdomiau. Ne veltui ji pelnė BAFTA kylančios žvaigždės įvertinimą. Visgi pamaniau, kad filmas man jau šiek tiek nebeaktualus, bet kaip į meninį pasakojimą galima, aišku, žiūrėti būnant nors ir prie senatvinio grabo, bet toli gražu filmas nėra kažin koks šedevras.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogis (ne)egzistuoja" / "Evil Does Not Exist" / "Aku wa sonzai shinai"

 

Sveiki,

 

Pirmasis šio sezono oficialus „Kino pavasario“ filmas tapo pripažinto japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi naujausias darbas „Blogis (ne)egzistuoja“ (jap. Aku wa sonzai shinai) (2023). Iš tikrųjų prieš kelerius metus matytas jo pripažintas filmas pagal Haruki Murakamio apsakymą „Vairuok mano automobilį“ labai patiko, jis, tiesa, buvo ir sudėtingesnis už naujausią darbą.

 

„Blogis (ne)egzistuoja“ tikriausiai kalba apie paties blogio tapatybę: kur jis prasideda ir kur galima traktuoti, kad tai jau blogis? Lėto veiksmo filme, prifarširuotame melancholiškų muzikos garsų, gausu gamtos vaizdų, kuriame kasdieniniame ritme kuičiasi paprasti šiuolaikiniai valstiečiai. Pastarieji labai skiriasi nuo Tokijo gyventojų. Net geriamąjį vandenį jie atvažiuoji prisipildyti iš čionai trykštančio šaltinio. Ir atrodo, pirmąjį pusvalandį nieko nevyksta: meditatyvūs vaizdiniai, kurie apeliuoja į tai, koks garbingas žmogus, kai tausoja ir suvokia gamtos reikšmę. O, bet, tačiau...

 

Tačiau gyvenvietėje verslo ryklys nori statyti turistams kažką panašaus į kempingą su aptarnavimo galimybėmis, tačiau bėda tame, kad jie tą nori daryti aukštupyje, vadinasi, bus užteršti žemiau esantys šaltiniai. Lyg ir tema suktųsi apie gamtosaugą, tiesą sakant, taip ir yra. Kaimo bendruomenę šviečia nieko neišmanantys nusamdyti projekto pavaldiniai. Tiesa, toji diskusija tikriausiai buvo geriausia viso filmo dalis, nes labai aiškiai ir net savitai ironiškai brėžiami punktyrai tarp gamtą tausojančių, iš jos tyrumo gyvenančių žmonių ir miesto buržuazijos, kuri kaimą įsivaizduoja kaip pinigų pasipelnymo galimybę.

 

Keisčiausia filmo dalis buvo tas keistas miestiečių dueto savotiškas „atsivertimas“, kuris, tiesą sakant, manęs neįtikino. Paskaldęs vieną malką vyrukas nebenori išvykti iš kaimo, nes sakosi, jog gyventi čia yra jo pašaukimas. Naivu ir juokinga. Bet daugiausia minčių palieka neaiški ir šiek tiek iš konteksto iškritusi finalinė filmo scena apie dingusią mergaitę ir peršautą stirną. Kas tai buvo? Galvojau pasibaigus paskutiniam muzikaliam kadrui. Kodėl romus ir švelnus kaimietis, kone dzenbudistinės taikos žmogus ima smaugti savo apmokomą asistentą? Žodžiu, galima interpretuoti visaip, bet neatimsi vieno: filmas lėtas, sunkiai įtraukiantis, nors ir neša svarbias temas, kurios „Liūdnojo trikampio“ ir „Kvadrato“ režisieriui suveiktų itin aštriai, bet šiame filme staiga viskas veriasi meditatyviai japoniškai, mąsliai ir daug ką nutylint. Tarsi filmas būtų sulipintas iš trijų atskirų idėjinių blokų, bet nei vienas nepapasakotas iki pabaigos, nes viena istorijos dalis „įteka“ į kitą. Ar patiko? Savotiškai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: mokytoja Lilija Bručkienė prieš NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra) apie tarpinius patikrinimus

 

Sveiki,

 

„O ką dabar dar galima padaryti, jeigu suprantama, kad norėta, kaip geriau, o išėjo, kaip visada? Visų pirma, manau, būtų svarbu viešai pripažinti klaidas ir atsiprašyti už sukeltą sumaištį. O tada jau visiems susėdus galvoti apie tai, kaip taisyti susidariusią padėtį, kad ateityje tokių išbandymų būtų kuo mažiau.“ Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė.

 

Pradėkime nuo to, kad NŠA (Nacionalinė švietimo agentūra) niekada neatsiprašinėja, ji liepia ir taškas, o po to šypsosi, juk viskas aišku ir išdėstyta raštu. Nes pinigai, projektai, patogios kėdės ir viršenybės galia. O ką tie mokytojai? Juk viščiukų broileriai ir, kaip ten sakė per vieną viešai nuskambėjusį apmokomą dresūros seminarą? Psichinė liaudis? Būtų psichinė, tai sudegtų agentūros telefonai nuo isterinių skambučių, nes nesuprantu, kaip tie mokytojai laikosi išvis pažeminti, įmūryti į sieną, negirdimi ir nesuprasti.

 

Mokykloje besąlygiškai kuriama bendruomeninė sąveikos programa (tėvai bendrauja su tėvais, nori-nenori, turi pildyti protokolus, stebėti akylai, kviesti, klausytis, ir vienus bei kitus įtraukti į savitą valdybos tarybą; vaikai renka prezidentą savo, yra darbo tarybos, kur tik diskutuokite ir balsuokite, tegu tik kiekvienas tebūna išgirstas ir svarbus, neduok Dieve, kas nors į kokius poreikius ar išsakytas mintis neatsižvelgs, tai tada kokia toji mokykla?), bet TIKROVĖ yra tokia, kad tai ILIUZIJA, nes sąveika yra priverstinė, jeigu ji veiktų plačiau, tai ir NŠA ir iš dalies ŠMSM girdėtų ir susikalbėtų. Mokoma mokykloje mokinius to, ko iš tikrųjų gyvenime nebus, ar taip? Tai ko verti milijonai ir visų laikas bei gyvenimas, jeigu viskas statoma ant tirpstančio sniego pamatų? „Baigs mokyklą, pamatys, kaip yra iš tikrųjų“. Tai gal nebereikia tęsti reformų iliuzijos ir pinigų stumdymo šūdelį užstrigusioje peristaltikoje?   

 

Baisiausias, kad NŠA niekada nepripažįsta, jie tik piktinasi, kad vėl atmetimo reakcija, kad vėl jų nuleistų struktūrų buki pedagogai nesupranta, nes mokytojai šiaip per durni, bet kokie meniški jie, kai reikia dirbti be vadovėlių ir priemonių: tiesiog jie tada puikūs.

 

Tarpiniai patikrinimai? Jau vien sąvokoje nonsensas ir nesusikalbėjimas, nes koks čia patikrinimas, jeigu tai egzamino dalis?!! Nuo vizijos prasideda ir žlugimas. Bet ar NŠA turi homo sapiens smegenų suvokti ir pripažinti suklydus? NESITIKĖKITE. Karalius nenusilenks prieš Pelenę,

 

Visgi tokia suirutė buvo tikriausiai po etatinio įvedimo dėl darbo užmokesčio, kuri iš esmės iki šiol netaisoma, nelanksti ir neatitinka Darbo kodekso ir kasmet vis keistesnių apmokėjimų modelių atsiranda. Dirbti mokytoju žalinga arba reikia Žanos d‘Arc kalavijo. Bet kam kapoti galvas, jeigu nykštukai pedagogai net NŠA padų pasišokinėdami negali pakutenti? Kolūkyje buvo lygūs visi, bet pirmininkų žmonos tarp kitų žmonų lygiausios. Taip veikė socializmas, taip veikia ir demokratija, ar kas keičiasi?

 

Visos reformos greitos, staigios, nepamatuotos, nuleistos iš vizijų ir aiškiaregių bei pakopijuotų suomių modelių. Veikia? Ne. Klaida? Labai. Žalinga? Taip. Taisysime? Visi kaip nors pripras palakstę nuogi po dilgeles ir pripras, kaip priprasdavo visuomet, kam reaguoti?

 

Viena Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojų paliko darbą likus 2-3 savaitėm iki tarpinių, kai lietuvių mokytojų nėra. Ar kam skaudėjo? Tik mokytoją tėvai iškoneveikė viešai, nes šioji „negalvoja apie vaikus“, o tik apie save. Tie patys, kurie turėtų ginti mokytojos apsisprendimą nuo agresyvių ir NIEKAM nepalankių reformų. Sveikinu mokytoją už drąsą, tikiuosi atsiras ir daugiau!

 

Kartais galima įtarti, kad už NŠA ir ŠMSM stovi kažkas daugiau ir diriguoja. Kai vyksta absurdas, apie kurį rašo mokytoja Lilija Bručkienė, imi iš atmetimo reakcijos tiesiog tikėti sąmokslo teorijomis, nes protu nepavyksta absorbuoti tikrovės.

 

P. S. O kas skaito paskaitas ir veda seminarus apie tarpinius patikrinimus? Ogi dažniausiai „nusamdyti“ mokytojai iš Marijampolės ir Skuodo, apmokyti ir gražūs, bet nesaugūs. O kodėl ne pačios struktūros kūrėjai? Panašu, kad slepiasi, nes bijo psichuojančios liaudies, kurią patys kuria? Reikia iš tikrųjų būti durnu, kad to nesuvoktumei.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas į Seulą" / "Retour à Séoul" / "Return to Seoul"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu mane vėl traukia Azijos kinas ir azijietiškos temos. Šiemet Kino pavasaryje esu tikrai numatęs kelis šio regiono filmus. Na, o kol seansai netrukus prasidės, namų sąlygomis pasižiūrėjau gerai kino kritikų įvertintą Pietų Korėjos kilmės prancūzo Davy Chou režisieriaus darbą „Sugrįžimas į Seulą“ (angl. Return to Seoul) (2022). Pastarasis buvo teiktas „Oskaro“ nominacijai, tačiau jos negavo, bet filmas neliko neįvertintas. Jį buvo galima išvysti kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, yra patalpintas ir LRT mediatekoje.

 

Tiesą sakant, tikėjausi lėtai įtraukios ir įdomios istorijos apie iš Prancūzijos į Pietų Korėjos sostinę atvykusią po daugel metų merginą, kaip ji neranda sau vietos, nes tapati su prancūzais nesijaučia, o ir Pietų Korėja jai svetima. Iš dalies toks filmas ir yra. Jis pasakoja apie merginą Frederiką, kuri atvyksta „šiaip sau“ į Seulą, nors jau nuo pat pradžių akivaizdu, jog dar po šiurkščia ir kiek nesubrendusia paaugliška asmenybe slypi didelis noras sužinoti, kas jos biologiniai tėvai. Galiausiai paieškos centras padeda tą padaryti. Yra šiek tiek ir istorinio konteksto: po Šiaurės ir Pietų Korėjos (1950-1953) karo šalis buvo taip nuniokota, kad didelė dalis tėvų savo vaikus atidavė europiečiams, nes nebegalėjo išmaitinti. Frederika yra viena iš vėlyvosios kartos pokario vaikų, kada P. Korėjos ekonomika dar tik tiesėsi. Galiausiai ji keliauja po gimtąjį kraštą nemokėdama kalbos, jai talkina vertėja, tačiau ir ji pastebi, kokia šiurkšti Frederikos vakarietiškoji kultūra (gal net ne kultūra, o sulaukėjusi-sužeista Frederika), kuri kontrastingai pasirodo per barbariška Korėjos atžvilgiu.

 

Visgi filmas, sakyčiau, yra apie savo tapatybės ieškojimą. Rodomi keli Frederikos gyvenimo etapai, pamažu ji bręsta, ima tam tikrus dalykus vertinti kitaip, ypač po lemtingos avarijos ir kaskart grįžusi į Seulą ji atrodo atlaidesnė ir supratingesnė. Manau, filmas lėtas, bet pačia geriausia prasme. Jis brėžia jauno žmogaus savivokos etapus, kurie visais atžvilgiais nėra lengvi, o tarptautinių skirtingų kultūrų fone atrodo netgi skaudžiai išryškinantys sutrikusio žmogaus būsenas.

 

Man labai patiko stebėti pagrindinės veikėjos neigimo momentus, kurie kyla iš vidinės veikėjos paskatos. Ji daro dalykus ir ieško, nors giliai suvokia, jog yra pažeidžiama ir bando nusilipdyti naują tapatybę, pajusti tikrą motinos ryšį. Tiek temomis, tiek problematiškai filmas atskleidžiamas gana visapusiškai, iš vidinės veikėjos susipriešinimo ir tai labai veikia per lėtą režisūrinį sprendimą, stambius vaizdavimo planus, pulsuojant naktinėms Seulo šviesoms. Vietomis prisiminiau Navad Lapid režisuotą dramą „Sinonimai“ (2019), kuris irgi kalba apie susikalbėjimo socialines problemas ir paslėptus emocinius poreikius save apibrėžti. Gurmanams rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 46: sutelk sąmoningą dėmesį į kūną ir pasirūpink juo

 

Sveiki,

 

Puiki organizmo valymo diena! Labai dažnai jaučiuosi išeinantis iš apibrėžtos mitybos zonos ir imu valgyti daugiau nei reikia ir neretai pernelyg daug mėsos ar cheminiais pagardais „patobulinto“ maisto, kuris turi tiesioginio negatyvaus poveikio mano fizinei ir emocinei būklei.

 

Šiandien nutariau skirti dieną badavimui. Juk ne taip ir sunku nevalgyti 24 valandas. Manau, kad pratęsiu šį ritualą ir rytoj. Bus 48 valandos. Į šį sąmoningą badavimą, kurio net nesinori vadinti badavimu, įtariai žiūri mūsų mamos, kurioms dar sovietmečiu įdiegta: „valgyk, nes susigadinsi skrandį“. O juk viskas, kaip žinia, priešingai. Organizmas su visais šlakais kaip tik prasivalo, panaudoja dalį šiaip neeikvojamų sankaupų, pilvas su skilviu įdumba, kitaip ima veikti virškinimas ir... staiga, atrodo, kad po tokių apsivalymo dienų užplūsta ne tik geresnė nuotaika, bet ir atsiranda daugiau energijos! O jos juk prasidėjus „Kino pavasariui“ tikrai reikės.

 

Ar sunku nevalgyti? Jeigu sau sakai, kad šiandien ir ryt tau nereikia valgyti dėl sveikatos gerinimo ir valymo, kad visas apsisprendimas yra tik dėl to, kad jautumeisi geriau, tada protarpinis nevalgymas iš tikrųjų gali būti puikus, nes suvoki sąmoningai, kad save nealini, o turtini sveikata, o kai maisto atsisakymas kyla ne iš prievartinės pozicijos, tai ir šaldytuvo vaizdiniai nekamuoja. Kadangi sąmoningai kuriama ne tik tikrovė, bet ir fizinė savijauta, tai kodėl nepanaudojus mums duota valia valdyti kūną taip kaip norisi, o ne taip, kaip diktuoja pripratęs organizmas?

 

Jūsų Maištinga Siela