Sveiki visi,
Šįkart mano akiratyje filmas „Hemingvėjus ir Gelhorn“ (Hemingway and Gellhor)
(2012 m.). Filmas sukurtas vieno amerikietiško kanalo užsakymu už 15 milijonų
dolerių ir kuriame pasirodo tokios Holivudo žvaigždės kaip Nicole Kidman bei Clive
Owen ir įkūnija legendinius istorinius personažus – bene garsiausią „prarastosios
kartos“ romanista Ernestą Hemingvėjų bei jo trečiąją žmoną Martą Gelhorn. Na,
iš tikrųjų labai laukiau šio filmo dėl nuostabaus aktorinio dueto, kuriuo iš
esmės ir nenusivyliau. Nicole Kidman už šį vaidmenį netgi gavo geriausios TV
kino aktorės apdovanojimą, Cline Owen teko pasitenkinti tik nominacija. Na, ne
tiek ir mažo biudžeto TV filmas trunka net pustrečios valandos ir panardina į
aistringos meilės sūkurį.
Į akis „krenta“ puiki aktorių vaidyba, tačiau pati biografinė drama man
pasirodė, švelniai tariant, pavalkiota. Jokio režisieriaus išskirtinumo, lyg
žiūrėčiau velniai žino kelintą iš eilės biografinę dramą – detalės, atmosfera,
masinės scenos – visa tai liudija ne tik apie norą parodyti žiūrovams reginį,
perspjaunat herojų vidinę dramą, bet ir idėjinį realizacijos šabloniškumą. Viskas
lyg ir gerai būtų, tačiau viskas „gerai“ vidutinybių lygyje. Iš esmės filmas
pavadintas „Hemingvėjus ir Gelhorn“, bet pasirodė, kad filmas būtų apie
Gelhorn, o Hemingvėjus liko antraeilis personažas, dekoracija – gal taip ir
norėta padaryti. Negalėčiau pasakyti, kad filmas stiprus, man jis pasirodė toks
pamuiluotas, holivudiškai perdėtai vietomis paspalvintas, pvz. scena, kai pirmą
kartą personažai pasimyli – ant viešbučio krenta bombos, jie vartosi kaip
šašlykai aistringai ir seksuoja, - sorry,
aplink karas – kur baimė, kur emocija? Dedu nagus nukirst, kad realybėje tikrai
šito nevyko, viska lieka estetikos lygyje, aplenkiant tikroviškumą...
Nežinau, kiek personažai iš tikrųjų ištransliavo realiai egzistavusius žmones,
bet neabejoju, kad filmas dar vertas kaip ir susipažinimo su istorinėmis
asmenybėmis medžiaga. Ernesto Hemingvėjaus ūmus, nenuspėjamas ir karštas būdas
filme apčiuopiamas, bet toks jausmas, kad jis per daug šabloniškas, netikslus,
neatitinkantis tikrosios Hemingvėjaus dvasios, o štai Gelhorn buvo kur kas
sudėtingesnė, įdomesnė ir patrauklesnė, tačiau, kaip jau sakiau, filmas pasirodė
apie ją, ne apie Ernestą.
Įdomu tai, kad ši pora kartu išbuvo 1940 – 1945 metus, dėl nesutarimų jie
išsiskyrė. 1961 metais, kaip ne paslaptis, E. Hemingvėjus nusišovė. Marta
Gelhorn nusižudė sulaukusi net 89 metų, iškamuota vėžio ir beveik akla ji
perdozavo vaistais. Žiūri tokius filmus ir galvoji, ką iš tikrųjų pasakytų iš
kapo prisikėlę tikrieji istorijos savininkai.
Filme pastebimi ir kiti jau topais tapę biografinių dramų šablonai – tai senų
herojų vaizdavimas ir jų iškylantys prisiminimai. Rasite visko šiame filme,
daugelis tikriausiai nenusivils, bet...
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą