Filmas: "Optimisto istorija" / "Silver Linings Playbook"

Sveiki visi,

„Kovotojo“ režisierius David O. Russell šiais metais vėl prisikasė prie „Oskaro“ su filmu „Optimisto istorija“ (Silver Linings Playbook) (2012 m.), kur pirmąkart šią prestižiškiausią statulėlę gavo Jennifer Lawrence, kaip geriausia metų aktorė. Žinote, kad ši jaunos kartos aktorė yra puiki, tikriausiai niekas neabejoja, tačiau už šį vaidmenį – sutrikusi šokių mokytoja Tifani – gauti Oskarą? Toks jausmas, kad daugiau niekam nebuvo galima įteikti šio apdovanojimo ir niekas geresnių vaidmenų per metus iš moterų nesukūrė. Nes pažiūrėjus šį filmą, tikrai imi gūžčioti pečiais – už ką Lawrence gavo šį apdovanojimą? Nežinau, nors ji ir vaidino puikiai, tačiau tiek personažas, tiek jos vaidyba nebuvo „Oskaro“ lygio.

Filme kur kas įdomesnis atrodė Bradley Cooper – toks paprastas, naivus, atlapaširdis ir kartu sutrikusios psichikos žmogelis. Man jis labiausiai šįkart įtiko! Kas be ko, pro akis negalėjai praleisti ir Roberto De Niro vaidybos – senas geras veteranas! O šiaip filmas išties įtraukė ir sužavėjo – viskas išlaikyta taip, kaip aš ir norėjau, nors, tenka pripažinti, kad vienoje vietoje filmas užsibuksavo ir tapo pernelyg ištęstas, tačiau finalas vis dėlto buvo, gal kiek banalokas ir priminė „Bridžitos Džons dienoraščius“, tačiau vis tiek gražus. Šiaip nustebau siužeto prasme, nes lietuviškai filmas pavadintas „Optimisto istorija“, tačiau toli gražu filmas nėra apie optimizmą, netgi, sakyčiau, apie žmogaus galimybę vėl susigrąžinti prarastą gyvenimą po reabilitacijos klinikų, o tai toli gražu nėra lengva, kai žmonės nuo tavęs nusigręžia ir tampi vienišas – paradoksas, bet tai puiki terpė užgimti naujai meilei.

Aš pats asmeniškai pažįstu panašių tipų asmenų, todėl man filmas pasirodė pakankamai artimas nei daugeliui jį mačiusiųjų, kuriems filmas gali pasirodyti ypatingai lengvas saldėsis – anaiptol, filmas pakankamai realistiškas, apgaubtas sutrikusių personažų elgsenomis, kurios tipiškai atkartoja žmonių po reabilitacijos pasikeitimą. Iš esmės filmas vykęs, netgi labai vykęs, kurį daugiau ar mažiau verta pamatyti – jis nėra pernelyg lengvas, bet ir jo pasakojimas nėra apsunkintas, toks, sakytum, pusiau sausas vynas, kurį nėra sudėtinga gurkšnoti ir nesutraukia liežuvio. Filmo taip pat nelyginčiau su to paties režisieriaus ankstesniu darbu „Kovotojas“ (2010), kadangi tai pakankamai skirtingos ne tik istorijos, bet ir jausenos. Kuris filmas man geresnis? Pasiliksiu tai sau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela