Filmas: "Gyvenimas tik prasideda" / "Les Beaux Jours"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Gyvenimas tik prasideda“ (pranc. Les beaux jours) (2013), o tiksliau filmą išvertus pažodžiui, turėtų skambėti tiesiog „Gražios dienos“. Aš tiesiog mėgstu prancūzų filmus. Jie minkšti, švelnūs, pilni kažkokios sunkiai nusakomos subtilios kultūros. Panašiai ir šiame filme. Vos tik pamačiau jūrą, kaip pagyvenusi moteris sėdi balkone su vyno taure ir, žinote, viskas, jau nebegaliu. Jau tai prancūziška, jau kitaip. Ir tas vynas visada ir visur – prie stalo, bendraujant, po sekso, prieš susitikimą... Ir niekas neatrodo nusigėrę, visi su šeimomis, sveiki, saikingi. 

Pajutau tą prancūziškos kultūros ir vyno dvelksmą šiame filme. „Gyvenimas tik prasideda“ – tai pasakojimas apie ką tik į pensiją išėjusią dantistę, kuri netekusi savo geriausios draugės, bando „užmušti laiką“ vienišų ir pagyvenusių žmonių kursuose. Ten ir sutinka kone į sūnus tinkantį vyriškį, kuris beregint tampa jos meilužiu. O kaip ilgametis sutuoktinis? Dvi suaugusios dukros? Ar iš tikrųjų gyvenimas tik prasideda tada, kada „suvaikėjame“ senatvėje ir imama elgtis taip, kaip norime, atsikratant atsakomybės ir rūpesčių, kurie ilgus dešimtmečius slėgė?

Kadras iš filmo "Gyvenimas tik prasideda".

Apie tokio amžiaus moteris ir jų jaunus meilužius ir mylimuosius yra sukurtas nė vienas filmas. Paskutinis matytas, kuris dabar šauna į galvą, yra filmas „Glorija“, kai senyva moteris desperatiškai stengiasi susirasti vyrą, tačiau „pritraukia“ vis ne tuos ir ne tuos. Žinoma, kad jaudina tas senyvas gyvenimas, nejučia, klausi, o kaip pats nugyvensi tas dienas? Ar irgi norėsis kažko daugiau už užtarnauto poilsio, už rutiną, už pastovumą? Ar irgi norėsis vėjo, permainų, kažkokių neišsipildytų siekių? Kad ir kaip ten bebūtų, filmas sako, kad kartais suvaikėti iš tikrųjų labai sveika, nes iš naujo permąstai savo gyvenimą, išklibini ir nupūti dulkes nuo vertybių sustabarėjusios skalės. Ir tik klausimas kiekvienam iš mūsų – o ką mes pasirinktume?

Filmas nėra itin įspūdingas, tačiau ramus, prasmingas, gaivus, gražus – žodžiu, prancūziškas. Ir žinoma, puikioji prancūzų aktorė Fanny Ardant, kuri buvo tiesiog puiki. Įdomus jos personažas, gal ne toks galingas ir kibirkščiuojantis kaip kai kurie mano matyti jos vaidmenys, tačiau natūralus stabilumas – tai tikriausiai yra tai, ko būtent reikėjo, kuriant šį vaidmenį.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela