Sveiki, kino gerbėjai,
Prancūzų režisierius
Bruno Duront Berlyno kino festivalyje pristatė biografinę dramą „Kamilė Klodel 1915“ (pranc. Camille Claudel 1915) (2013). 1988
metais šis režisierius jau buvo pastatęs filmą apie šią prancūzų skulptorę,
tačiau režisieriui knietėjo grįžti ir, matyt, kažką dar išsiaiškinti. Na, o aš
šį filmą pasirinkau pratęsdamas aktorės Juliette Binoche naujausių filmų
repertuarą ir galiu pasakyti, kad šis filmas tikriausiai žiūrėjosi sunkiausiai,
lyginant su „Zils Marijos debesimis“ Ir „Tūkstantį kartų labanakt“.
Filmas turi
europietiško kino tradicijos, tačiau dėl filmo „gerumo“ drįsčiau pasiginčyti.
Vertinant objektyviai, filmas išties geras – neįtikėtinai (kaip visada) gera
Juliette Binoche vaidyba. Kiek girdėjau, režisierius dažniausiai renkasi
neprofesionalius aktorius, bet šįkart padarė išimtį ir tikrai ne be reikalo,
nes kino kritikai pastebėjo ir spėjo jau įvertinti J. Binoche pasirodymą šiame
filme. Filmas vizualiai gražus, šaltokas, skausmingas dėl pagrindinio
personažo, akcentuotos emocijos plotmės, jų svyravimai, viltys, kurios
pasmerktos niekada neišsipildyti... Žvelgiant subjektyviau, filmas man pasirodė
pernelyg nuobodus ir visai ne dėl pasirinktos medžiagos – ji puiki. Tiesiog
režisierius pasuko momentalumo keliu, kuris gana rizikingas. Aš kaip žiūrovas
dažniausiai iš filmo tikiuosi intrigos, o šiame filme jos nebuvo visai. Aišku,
filmas ne siužetinis ir režisierius tikino, kad nereikia pasakoti likimo biografijos
ir užtenka tik kelių minučių gyvenimo atkarpos, kad nuskambėtų žmogiškoji
tiesa, tačiau šios minutės tapo kažkokios ištęstos, ilgos ir nuobodokos...
Aišku, būta nuostabiai
puikių, europietiškų filmo scenų ir momentų. Filmas orientuotas ne į siužetą, o
į Kamilės Klodel emocines būsenas pirmaisiais gyvenimo metais religinio
pobūdžio beprotnamyje-prieglaudoje. Stambūs pirmo kadro rakursai leidžia
mėgautis J. Binoche kuriamo personažo veido išraiškomis, sutrikusių emocijų
bangavimu – ant to filmas ir laikosi. Visa kita, pvz., religingojo brolio
pasirodymas, maldos, pasivaikščiojimai po kalnus tapo tik papildais,
iliustracijomis, karkasiniais užpildymais, kurie buvo būtini, tačiau man kaip
žiūrovui nesuteikė itin didelio malonumo. Nesant siužetui, nesant intrigai, o
tik personažo psichinei būsenai, filmas ima varginti...
Kažkas bandė šį filmą
lyginti su kitu prancūzų filmu „Serafina“ (2008). Mano nuomone, „Serafina“ yra
šedevras, o štai „Kamilė Klodel 1915“ tiesiog pernelyg plūduriuojantis filmas,
aišku, subtilus, tačiau itin specifinis, reikalaujantis įtemptos akies, stebint
kiekvieno personažo veido raumens krūptelėjimo, o „Serafina“ apima ištisą
epochą, emocijų evoliuciją, todėl „Kamilė Kloudel 1915“ atrodo tarsi musė
gintare – filmas, kuris niekur nenuveda.
Mano
įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis:
65/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą