Sveiki, kino žiūrovai,
„Kino pavasaris“ šiemet
suteikė galimybę pamatyti intriguojančią jausmų dramą „Burgundijos kunigaikštis“ (angl. The Duke of Burgundy) (2014) – filmas pavadintas vieno ypatingo
drugio pavadinimu. Na, filmas neatsitiktinai lyginamas su „Penkiasdešimt pilkų
atspalviu“, nes pasirodė beveik panašiu pavadinimu ir yra palyginimui
naudojimas sumenkinti, aišku, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ekranizaciją. Nusprendžiau
filmą pažiūrėti ne dėl aitrių paklusniosios ir valdančiosios erotinių scenų,
kiek dėl pačios estetikos, nes kadrai tiesiog pulsuoja išskirtiniu grožiu.
Visgi nepasakyčiau, kad
filmas man labai patiko, jo temos gana siauros, bet kartu ir labai sudėtingos –
dviejų moterų erotiniai žadimai, atsidavimas viena kitai, reikalavimai ir nusivylimai
stebina ne kiek lesbietiški niuansai, kiek toks keistas gyvenimo būdas. Kartais
norėjosi paklausti, ar šios moterys tikrai nori tai daryti, nes pažiūrėjus
kartais į „valdytoją“, pasidarydavo gaila, nes akivaizdu, kad jai nei
sveikatos, nei noro būti valdančiąja nėra, ko nepasakysi apie įžūlią ir bausmių
ištroškusią tarnaitę. Filmas, kas be ko, yra nuostabaus grožio, režisieriui
pavyko išgauti niekur nematytą ir neregėtą mistinę dvaro atmosferą, scenų
poetiškumą, suderinant subtilius garso takelius. Jau nekalbu apie kai kurias
žiūrovams nepatogias scenas – jos iš tikrųjų įtikinamos ir įdomios, bravo
aktorių duetui. Būtent vizualumas ir estetika yra šio filmo stipriausios pusės,
nes nebesuvoki, į kokį dešimtmetį tave, žiūrove, režisierius nukelia, ar tos
seksualumu pulsuojančios aristokratės, kurios rengiasi 6-7 dešimtmečio madomis
iš tikrųjų yra tokios pusiau raganiškos, atmiežtos lesbietiškų kerų ir kam jos
tas kasmetinis drugių konferencijos suvažiavimas – ar tai kokia raganiška
erotiška sekta, ar rimtas mokslininkių darbas? Į daugelį klausimų apskritai
žiūrovas negauna jokių atsakymų, o gal jų ir nereikia gauti.
Visgi atmosfera,
mįslės, kadrų estetikos pagava, erotika – viskas kuo puikiausiai dera ir yra
neįtikėtina. Gal ne visada mane patį domino lesbietiškos moterų santykių
analizės, nes ne visada supratau, ką režisierius nori pasakyti – ar tai, kokie
šie santykiai sudėtingi, ar tai, kad sadomazochistinių erotinių žaidimų
slepiasi prislopintas meilės troškulys? Ar dar kažką? O gal visai nieko? Gal tik
gražus rolių flirtavimas? Po filmo iš tikrųjų yra ką pagalvoti, ką režisierius
norėjo mums pasakyti, nes filmo metu nelabai yra kada galvoti, nes tiesiog
gerte geri tuos poetiškus erotinius vaizdus, nuostabų dvarą, gamtos spalvas ir
žaidimus.
Filmas bet kokiu atveju
yra išskirtinis meno kūrinys.
Mano
įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis:
87/100
IMDb: 6.7
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą