Knyga: Anthony Doerr "Neregimoji šviesa"

Anthony Doerr. „Neregimoji šviesa“. – Vilnius: Alma littera, 2015.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Pasirodžius Anthony Doerr romanui Neregimoji šviesa (angl. All the light we cannot see), pagalvojau: „Kaip greitai leidyklos ir vertėjai apsisuko“. Knyga originalo kalba pasirodė vos pernai ir ne taip seniai jai įteikta Pulitzerio literatūrinė premija, kuri laikoma viena prestižiškiausių. Vos sužinojau, kad ši knyga išėjo lietuviškai, jau žinojau, kad ją būtinai turėsiu savo bibliotekoje. O priežastis buvo visai paprasta: prieš pusmetį skaičiau Adam Johnson knygą Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuri taip pat buvo įvertinta Pulitzerio premija. Taigi, genamas anos knygos įspūdžio ir gilumo, net neabejojau, kad Neregimoji šviesa taip pat nepameluos.

Įpusėjęs knygą, pagalvojau: „Romanas, kaip romanas, kuo gi jau jis ypatingas?“ Bet skaičiau toliau ir nesigailėjau, ir tik užvertęs paskutinį puslapį lengviau atsidusau – gera istorija. Anthony Doerr nėra daug parašęs, bet šioji knyga tapo išties išskirtinė, kadangi jis sugebėjo suderinti literatūrinį skalpelį su istorijos pjūviais. Nors nieko nuostabaus, rašytojas turi istorijos bakalaurą ir puikiai žino kokiuose baruose kapstosi. Visgi knyga iš pradžių šiek tiek baugino. Ne, visai ne dėl jos storio, o dėl teksto stiliaus. Pasirodė truputį primityvokas – prieš tai buvau skaitęs labai sodrius tekstus ir staiga A. Doeer vyriškas stilius pasirodė tarsi be „padažo“, kažkokie istoriniai faktai, atskrendantys lėktuvai, Antrojo pasaulinio karo atmosfera, lyg ir viskas brutalu, neįdomu, regėta ir matyta filmuose, sakiniai sausoki – tokius parašytų bet kuris pradedantis rašytojas. Atmetimo reakcija, įtariu, gali ištikti ne tik mane, bet neapsigaukite, knyga verta laiko ir gaišaties. Tik vėliau pamažu ima vertis šios knygos žavesys – neapčiuopiama žmogaus lemtis, mažojo žmogaus istorijos didelių titaniškų įvykių apsuptyje. Nors stilius tik iš pradžių atrodo gana primityvokas, jau po gerų 100 puslapių tampa aišku, kad ne rašymo stilius čia svarbiausia, (o už ką, po paraliais, teikiamas Pulitzeris, sakysite?), bet tai, KAIP papasakota šioji istorija.

Visiems bijantiems klampių ir liūliuojančių tekstų – šioji knyga neturėtų išgąsdinti, ji turi pramoginės literatūros polėkių. Įvykių čia tikrai netrūksta, o skaitosi gana greitai. Autorius naudoja gana patogią tiek rašytojams, tiek skaitytojams rašymo sistemą – trumpučiai skyreliai su pavadinimais. Knyga dėl to atrodo labai kinematografiška, tarsi tuose smulkiuose skyreliuose aprašomos tam tikros mizanscenos, truputį „įsiuvama“ poetikos ir paralelių – jų romane išties netrūksta. Ir išties, skaitant įvykius labai lengva įsivaizduoti tarsi neskaitytumėte, o regėtumėte, todėl manau, knyga neblogas kąsnelis kino industrijos kompanijoms. Kaip tik dėl šių mažių skyrelių („scenų“) knygą autoriui dar lengviau skaidyti chronologiškai, maišyti įvykių laikus, atskiras siužetines veikėjų linijas. Iš esmės knygoje pasakojama dviejų karo arenoje atsidūrusių vaikų-paauglių gyvenimai – Mari Lora ir Verneris, kurie taip pat atstovauja skirtingiems karo frontams, mat, Verneris yra vokietis, o Mari Lora prancūzė. 

Rašytojas Anthony Doerr.

"Neregimoji šviesa" mano lentynoje.

Negana to, kad vaikai gyvena karo frontų formuojamomis kultūromis ir „tiesomis“, skaitytojas belaukdamas, kol šių vaikų keliai susikirs (o jie tikrai susikirs!), dar įvedama ir mistinė detektyvinė linija apie brangakmenį, pavadintą Liepsnų Jūra. Būtent Liepsnų Jūra tampa atsvara A. Doerr pasakojamoje istorijoje. Nors istorija konstruojama gana logiškai, jame gana detaliai nupasakojami Antrojo pasaulinio fronto judėjimo kryptys, radijo specifika, briliantų struktūros, kriauklių ir moliuskų atsiradimai – žodžiu, mokslinis romanas klodas įsileidžia ir metafizinį lygdmenį, tačiau literatūra toli gražu nepriartėja prie magiškojo realizmo. Legendos Neregimoje šviesoje ir išlieka legendomis, nors autorius visada palieka didelį „jeigu“. Skaitant romaną, „skaniausia“ ir geriausia yra tai, kad tais visais aprašomais prietaisais, antenomis, civilizacijos žiniomis apie evoliuciją, mes priartėjame prie Dievo, kitaip sakant, prie tos „neregimos šviesos“, savotiškos kitokios pasaulio ir galbūt visos visatos tvarkos, kuri nesuvokiama žmogaus protui ir neregima plika akimi, tik jau ne Antrojo pasaulinio karo kontekste. Toje chaotiškoje santvarkoje gyvena viskas vienu metu, ir sielos, ir mirusieji, ir realūs įvykiai, „vaikšto tais pačiais keliais“ kaip dabar mūsų sms žinutės ir elektroniniai laiškai... Galbūt Liepsnų Jūra buvo mažytis legendomis ir mitais apipintas akmenėlis, tačiau romane jis virsta išbalansuojančiu raktu, tai, kas veikėjams taip aiškiai suprantama ir tai, apie ką kartais belieka tik pasvajoti – apie mokslo ir dvasios tuoktuves, apie faktų ir neįmenamų mįslių santuoką: „Bet nė vienas labirintas nėra painesnis už žmogaus smegenis, pasakytų Etjenas, tai galbūt sudėtingiausias daiktas pasaulyje – vienas šlapias kilogramas, kuriame sukasi begalė visatų“ (p. 465).

Prisipažinsiu, kad ne itin mėgstu karo aprašymus, tačiau, kaip jau recenzentai spėjo paminėti, šioji knyga skirta ne Antrojo pasaulinio karo baisumams ir žuvusiems atminti. Apskritai ne karas knygoje svarbiausia, o žmogiškoji drama, apie tuos, kurie išgyveno ir išliko per atsitiktinumą, o gal juos kažkas apsaugojo iš aukščiau? Akla mergaitė ir elektronikos genijus berniukas, sakyčiau, neįtikėtini veikėjai, nors daug likimų ir protų buvo pasmerkta Antrajame pasauliniame kare. Apie galimybę išlikti chaose su savo vidine šviesa. Miestas Sen Malo iš tikrųjų egzistuoja ir rašytojas jame lankėsi, būtent ši vieta ir padėjo pamatus knygos atsiradimui. Tiesą sakant, Etjeno namas buvo viena įdomiausių istorijos elementų visoje istorijoje – senove dvelkiantis, paslaptingas nišas turintis namas, Atlanto jūra ir kriauklių grota – knygoje atmosferos ir vietovių tikrai netrūksta. Mergaitė, skaičiuojanti lietvamzdžius bei laukianti tėvo iš konclagerio bei berniukas, trokštantis mokslo žinių – kas gali būti žaviau ir, nepabijokime to žodžio – „holivudiškiau“? Autorius įpina ir Žiulio Verno veikalų motyvų, juos drąsiai cituoja ir gretina su savo istorija. Istoriniai baisūs Antrojo pasaulio įvykiai ir situacijos prilygsta jūros pabaisoms iš Mari Loros skaitomo romano. 

Nepasakyčiau, kad knyga yra pati geriausia, kokią esu kada nors skaitęs šiemet. Visgi jos lengvas stilius, „popsiškumas“ jaučiamas visumoje, neretai primena nuotykių romaną, nors čia pat suvokiama, jog autorius stilizuoja ir modifikuoja pagal tam tikras taisykles istorinius įvykius. Net neabejoju, kad 2014 metais buvo parašyta ir geresnių knygų, kodėl kritikai išrinko būtent šią – sunku pasakyti, bet iš to, kokias paskutiniu metu Alma littera leidžia knygas, galiu drąsiai teigti, kad šioji knyga viena geresnių ir rimtesnių, pasirodžiusių šiemet. Graži veikėjų ir istorijų mozaika, nesudėtinga, bet tikriausiai, kaip jau ir minėjau, knygos kokybiškumas pastebėtas dėl autoriaus išmanymo derinti faktų pasaulį su neapčiuopiama metafizine energija, kuri kartais panašėja į poetinius inkliuzus tarp tų gana paprastai nubrėžiamų veikėjų „misijų“ ir mizanscenų. Vietomis atrodo gana „popsiškai“ naivoka, sentimentalu, o kai kada po skyrelių net norisi žagtelėti: „Ak, kaip gražiai ir išmoningai parašyta!“. Tekstą vertė labai patyrusi vertėja Zita Marienė, taip, ta pati, kuri vertė „Hario Poterio“ epopėją ir kitas knygas paaugliams. Vertimui priekaištų tikrai neturiu, viskas buvo suprantama ir paprasta, netgi tie techniniai radijo sandaros ir veikimo aprašomi principai.

Neregimoji šviesa Jums gali pasiūlyti įdomų istorinį kontekstą, ypatingus personažus, detektyvinę liniją, pirmosios meilės užuomazgas, vaikystės svajonės, mistinę likimo istoriją, žiaurumų, rūpesčio – o tai jau ne taip jau ir mažai. Gana gera knyga, kuri, mano akimis, lengvai skaitoma masėms, nors akivaizdu, kad už A. Johansono Našlaičio prižiūrėtojo sūnų romanas kiek silpnesnis, tačiau knygos pabaigoje autorius vis tiek pasiekia savo – išplėšia iš skaitytojo ilgesio ir atsidūsėjimo emocijas, o ko dar reikia gerai knygai?

Jūsų Maištinga Siela