Sveiki, skaitytojai,
Šįkart noriu sugrįžti
prie savo taip mylimo Andrėjaus Tarkovskio filmų, kuriuos taip tausoju ir
stengiuosi visų iškart nesužiūrėti. Neseniai teko galimybė pamatyti debiutinį
pilnametražį šio legendinio rusų režisieriaus filmą „Ivano vaikystė“ (angl. Ivanovo
Detstvo) (1962), kuris iškart pelnė režisieriui tarptautinį pripažinimą ir
„Auksinį liūtą“.
Aš tiesiog beginklis
prieš visą A. Tarkovskio pasaulėjautą, nes taip, kaip jis pajaučia pasaulį,
joks kitas režisierius taip nejaučia. Aišku, galima atrasti vieną kitą
giminingą režisierių, tačiau jo išskirtinumas neabejotinas. Įdomu ir tai, kad
tai sovietinis laikotarpis, kur atsargiai buvo žiūrima į ne realistinius
filmus, kuriuose yra simbolių ir metaforų, o A. Tarkovskiui pavyko „prasmukti“
pro cenzūros vartus, todėl jo filmus dievino ypač intelektualai, kurie laisvai
interpretuodavo ir šifruodavo jo filmų kodus. „Ivano vaikystė“ – puikus
nespalvotas filmas, bet kokia energija ir kokybė nuo pat pirmųjų kadrų.
Mistinis vaiko pasąmonės bangavimas, kadrai pilni paslaptingų virpesių ir garsų
– vėjas, vandens lašėjimas, durų girgždesys, bridimas per pelkes... Režisieriui
buvo nepaprastai svarbu žaisti formomis ir garsais, išgaunant pasąmonės
bangavimą. Šiame filme akivaizdžiai vaizduojama sunki, „plieninė“ realybė ir
sapno forma, kuri įgyja simbolinės reikšmės.
Ivanas – nepaprastas
berniukas, jis netekęs abiejų savo tėvų ir dabar Antrasis pasaulinis karas su
vokiečiais tampa jo asmeniniu karu. Puikiai parinktas mažasis aktorius, tiesa,
jau pasidomėjau aktoriais – daugelis iš jų jau seniai mirę, net nesulaukę
Sovietų Sąjungos griūties. Stebina Tarkovskio išgauta kadrų poetika ir jo
daugiareikšmiškumas. Man asmeniškai viena įspūdingiausių filmo scenų buvo
nufilmuota beržyne, kur balta ir juodos spalvos įgauna maksimalų intensyvumą ir
skelbia perspėjimą, pavojų apie karininko ir felčerės flirtą. Na, taip gražiai
nufilmuota, kad negalėjau atsigrožėti... Aišku, ir pati berniuko Ivano lemtis
filmo pabaigoje sukrečia, nors tiesiogiai lemtis neparodoma, tačiau atrasta
byla ir mirties karcerio instrumentai taip įbaugina, kad trumpam pasišiaušė
plaukai. Įtariu, Tarkovskis, jeigu būtų ėmęsis siaubo filmo žanro, būtų taip
pat sukūręs šedevrų.
Ką aš galiu pasakyti? Paties
filmo neanalizuosiu, nes tam reiktų tikriausiai atskiros studijos, tad galiu
pasakyti tik tiek, kad šis filmas patiko labiau už „Soliarį“. Gal nepranoko „Stalkerio“,
tačiau buvo vis tiek labai stiprus. Besąlygiškai rekomenduoju nemačiusiems kino
gurmanams ir gal kiek atsargiau pramoginio kino mėgėjams, nes visgi filmas gana
„lėtų apsukų“, čia labiau vaizduojami intensyvūs pasąmonės ir sąmonės procesai,
nei pati karinė siužetinė linija, todėl derėtų į filmą žiūrėti visai kitaip.
Labai patiko.
P. S. Filmą su
lietuviškais subtitrais neseniai patalpino torrent.lt puslapis.
Mano
įvertinimas: 10/10
IMDb: 8.1
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
AtsakytiPanaikintiIeškojau pas jus filmo ,,come and see,, recenzijos, bet neradau, tai gal jus jo nematete. Tikiuosi surasite laiko ir paziuresite.