Filmas: "Jaunystė" / "Youth"

Sveiki, skaitytojai,

Egzistencinės nostalgijos pripildyta Paolo Sorrentino drama „Jaunystė“ (angl. Youth) (2015) šiemet tapo tikru „rimtojo kino“ hitu. Tiesą sakant, prieš keletą metų matytas filmas „Didis grožis“ irgi buvo paveikus savo elegantiškais ir didingais gyvenimo vaizdais, tačiau siužetiniu atžvilgiu praktiškai nieko neprisimenu. Absoliučiai nieko. Gal dėl to, kad šis režisierius per „Didį grožį“ atrado įspūdžio ir akimirkos žavesio kino manierą, kuri itin reta didingame kine, todėl tokia įstabi ir kelianti emocijas. Sakytume, tiesiog terapinis kinas apie egzistenciją, panašiai galėtume apibūdinti ir „Jaunystę“, kuri be galo man patiko.

Kažkur prie Alpių, įsikūrusiame prabangiame viešbutyje, glaudžiasi pavargusios pasaulio žvaigždės, neretai jau pensijinio amžiaus, kurie savotiškai ir nostalgiškai aprauda savo gyvenimo metus. Iš tikrųjų tarp senatvės ir jaunystės nėra konflikto, tačiau konfrontacija ryški ir įspūdinga – čia suglebęs dėmėtas kūnas, o šalia stangrių krūtų Mis Pasaulis – kas iš tikrųjų pasikeičia pasaulyje, kai žmogus išdainuoja ir sudiriguoja savo dainas? Ogi nieko, gyvenimas toliau tęsiasi, nes tavo darbą perima jaunesni. Tai savotiškas pasakojimas apie paskutinę gulbės giesmę – kai kas tik ką gavo pripažinimą, kai kas laukia mirties, nes gyvenimas baigiasi, o filmavimo trupė vis galvoja savo filmui paskutinį sakinį, kurį pasako mirštantysis ir nė vienas variantas, atrodo, netinka išreikšti gyvenimo pabaigai, nes gal saulėlydis ir neišreiškiamas? 

Jautrus, poetiškas ir kartu laisvas, pilnas psichologinių niuansų, metaforų ir virpančio garso takelio... Kodėl man atrodo, kad šis filmas man patinka labiau nei „Didis grožis“? Gal dėl to, kad mačiau jį vakar ir jo įspūdžiai dar gyvi? Sunku pasakyti, tačiau turėjau didelį malonumą pajusti, kaip slenka metai ir koks žvilgsnis yra tų žmonių, kurie žvelgia į save pačius, nejausdami, kaip paseno... Bravo aktoriui Michael Claine!

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb:  7.5

Jūsų Maištinga Siela