Sveiki,
Italų režisierius
Giussepe Tornatore tikriausiai nustebino ne vieną pasaulyje, sukurdamas daug ką
abstulbinusį kino filmą „Naujasis
„Paradiso“ kino teatras“ (ital. Nuovo
Cinema Paradiso) (1988). Tiesą sakant, šio režisieriaus mačiau filmą ne
vieną ir galiu pasakyti, kad jis turi savitą braižą ir matymą kine. Tiesa, jo
filmas „Malena“ (2000) manęs nė kiek nesužavėjo, tačiau „Geriausias pasiūlymas“
(2013) išties mane prikaustė savo paslaptingumu.
Daugelis man rekomendavo
ir kone primygtinai reikalavo pažiūrėti „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“. Ką
gi, daugiau atidėlioti nebegalėjau. Tiesą sakant, net suabejojau, ar žiūriu
teisingą kiną, turiu galvoje, tas, kuris man patinka. Bendrai filmas nepadarė
didelio įspūdžio ir net suabejojau, ar kartais nežiūriu preciziškai nusaldintos
beskonybės. Neatsitiktinai pradėjau
nuo neigiamo vertinimo, nes filmas milžiniškas – apima beveik tris valandas,
tačiau kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau keitėsi mano nuostata ir jausmai. Tiesą
sakant, filmas karkasinis, jis neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Žinoma,
išskyrus istorinį kontekstą. Personažai absoliučiai neįtikina – jie tarsi Volto
Disnėjaus braižo: vienkrypčiai, charakteriai taip pat vienplaniai, preciziškai
naivūs, jei dori – tai iki begalybės, jeigu nedori – tai totaliai. Filmas
absoliučiai nepasiūlo evoliucionuojančio įdomaus veikėjo, na, gal kiek
įdomesnis mažylis Salvatorė, tačiau jo paauglystės periodas absoliučiai primena
paauglių „Romeo ir Džiuljetą“ – nusaldinta ir paprasta istorija, iš kurių
žiūrovas jau kadais išaugęs. Kyla natūralus klausimas, jeigu čia viskas šiame
filme jau taip blogai, tai kurių galų jį žiūrėti?
Dėl gerų dalykų!
Režisieriui visgi po filmo pavyko sukelti nostalgiją ir susižavėjimą, jog gyvenimas
visgi yra gražus. Trys vieno žmogaus gyvenimo atkarpos papasakotos skirtingais
polėkiais, perkeliant senųjų filmų elementus, kurias jaunasis Salvatorė
žiūrėdavo vaikystėje ir paauglystėje. Apskritai filme labai grakščia linija
konstruojami nostalgijos ir susižavėjimo verti laikai, kai kinas iš tikrųjų
kėlė daug emocijų, kai sudirginti žiūrovą tereikėjo paprasto romantinio
bučinio. Labiausiai filme žavi tai, kad pagrindinio veikėjo gyvenimas, kuris
visada bėgo šalia kino meno, pats tapo savaime atsikartojančiu kinu. Ne veltui pasakymas:
gyvenime kaip kine. Manau, vienas didžiausių šio režisieriaus užmačių šiame
filme buvo sukurti tikėjimą kinu pačiame kine ir kiek priminė režisieriaus
Bernardo Bertolucci nuostabų filmą „Svajotojai“ (2003), tačiau šis ne toks
erotiškas, priešingai – šviesus filmas, verčiantis patikėti gyvenimo
stebuklais. Rekomenduoju gurmanams ir ne tik.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 8.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą