Knyga: Lauren Groff "Moiros ir Furijos"

Lauren Groff. „Moiros ir Furijos“. – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, 

Baltų lankų leidykla paskutiniu metu stebina labai geromis knygomis – tik spėk jas suskaityti. Žinoma, tam laiko viskam neužteks, tačiau grietinėlę nuo verstinės literatūros padangės nugriebti vis dėlto verta. Verta prie šio šios grietinėlės priskirti amerikiečių autorės Lauren Groff romaną Moiros ir Furijos (angl. Fates and Furies), kuri tapo amazon.com puslapio sensacija bei Baraco Obamos mėgstamiausia 2015 metų knyga. Jeigu ne šie du komerciniai kūrinio sėkmės rodikliai, kažin, ar šiandien šį romaną turėtume lietuvių kalba. 

Nuomonių apie šį kūrinį prisiskaičiau, kaip ir daugelis besidominčių knygomis prieš skaitymą, pačių įvairiausių. Būta tokių, kurie tikėjosi gardaus ir sodraus pasakojimo, o patyrė nusivylimą. Būta ir tokių, kurie šią knygą surijo ir iškėlė nykščius į viršų. Viena iš tokių – mano facebook dra,ugė Beata Tiškevič. Na, o pas mane knyga lentynoje pratrūnijo kone pusmetį, laukdama eilės, kada pateks į rankas. Ir vos pradėjęs, prisiminiau viena britų garsaus rašytojo Julian Barnes interviu, kuris peikia europiečių literatūrą ir kaip geros šiuolaikinės literatūros židinį nurodė amerikiečių romaną. Pagalvojau, kad vargiai galėčiau įvardyti gerąsias amerikiečių šiuolaikinės prozos savybes, nes retas autorius, kuris pasiekia mano rankas iš šios šalies, gal dėl to, kad verčiame labiau populiariąją šios šalies literatūrą, įvairias ekranizacijų kūrinius, kurios tokios nudilusios, kad net nebesinori ne tik žiūrėti į lentynas, bet ir apskritai jų skaityti. Štai Moiros ir Furijos, regis, bus vienas iš tų mano kalvėje retų pavyzdžių, kuris yra geras ir tvirtas (amerikietiškas?) pasakojimas apie poros santykius, kurie toli gražu neprimena Cosmopolitan kvailų straipsnių. 

Rodos, apie paprastus ir kasdienius dalykus prirašyta stirtos knygų ir kasmet jų nemažėja. Moiros ir Furijos be jokios abejonės, jeigu jums ir nepatiks, kūrinys parašytas talentingai. Antikinį pavadinimą turinti knyga orientuojasi daugiau ar mažiau į tai, kas amžina literatūroje, šiuo atveju į patį gyvenimą. Kuo žmogus nugyvena? Kaip žinia, Moiros – likimo deivės, o Furijos – keršto ir beprotybės, kurios šioje knygoje tampa metaforomis ir tam tikromis gyvenimo žiūros bei būdo simboliais. Knyga struktūriškai skyla į dvi pasakojimo versijas – tokia kompozicija tikrai ne novatoriška, tačiau šiame romane pasiteisinanti. Pirmoji romano pusė (Moiros) skiriama Lancelotui, dar kitaip vadinamam Lotui, kurio gyvenimo istorija papasakojama iki knygos vidurio. Branda, seksualumas, narkotikai, vakarėliai, karjeros siekimas, mylima moteris, problemos su motina ir turtais, skurdas ir vaikų troškimas – visa tai, kuo iš esmės gyvena kiekvienas vidutinis amerikietis. Didybės manija sergantis herojus Lotas veda ir (kas ir buvo keisčiausia) gyvena ištikimą žmonai Matildai gyvenimą. Tiesą sakant, gyvenimo poslinkiai, perėjimas iš vaikystės į brandą kiek priminė paties J. Barnes Pabaigos jausmą, bet neapsigaukite, kūrinio skleidžiama energetika sunkiai su kuo sulyginama. Ir turime Loto antipodą – jo žmoną Matildą, pilną keistų paslapčių ir nutylėjimų. Pirmosios knygos dalį Matilda apskritai kaip mitinė būtybė ir tuose nutylėjimuose jos paveikslas skaitytojo vaizduotėje auga į kažin kokios monstrės, kuri tuoj atsivers antrojoje knygos dalyje, tačiau Lauren Groff iš to trilerio ar misticizmo nekuria, ji ir antrojoje knygos dalyje išlieka skrupulingai realistiška ir pagrindžia kiekvieną veikėjo mintį, veiksmą ir ištartą žodį.

 Rašytoja Lauren Groff.

Tiesą sakant, Moiras perskaičiau per vieną dieną ir pirmoji knygos dalies (priešingai nei daugeliui skaitytojų) patiko labiau. Gal apskritai vyrams pirmoji dalis labiau ir patinka? Kol kas girdėjau beveik vien tik moterų komentarus apie šią knygą, kurios tvirtino, kad antroji knygos dalis kur kas įdomesnė. Tačiau akivaizdu, kad povandeninė šalta santykių srovė jau pirmojoje dalyje kelia klaikiai subtilų fantastinį jaudulį: o ką slepia iš tikrųjų Matilda? Gal viskas pasakojama iš vyriškos perspektyvos tėra tik iliuzija ir Lotas iš tikrųjų beprotis, psichologinis smurtautojas, o Matilda neturi jokio kiti pasirinkimo? Antroji dalis tiesiog atverčia kortas ir pasakojama apie Matildos praeitį ir jau pasitraukus Lotui... Menišką antikinio pasaulio simboliką sutvirtina ir Loto rašomos pjesės, kurios sulaukia visuotinio pripažinimo, tampa dar ir karkasine paties Loto gyvenimo simbolių ir santykių išraiška, o pačiam Lauren Groff romanui suteikia meninio kūrinio gylio įspūdį ir tampa kartu pateiktu šablonu-forma, kaip galima interpretuoti Loto ir Matildos santykius antikiniu požiūriu.

Kai kas skundėsi, kad pernelyg knyga primena amerikietiškus prastus filmus apie jaunimėlį, kuris svaiginasi. Tai tik knygos fragmento apmatai, iš esmės šios knygos stiprioji pusė yra tvirtas epinis pasakojimas, kuriame apstu jaučiamų nutylėjimų apie santuoką. Tas nutylėjimas dirgina skaitytoją ir atrodo, kad rašytoja tuoj pratrūks, pateiks kokį nors itin netikėtą siužetinį vingį ir šitaip tradiciškai nustebins skaitytoją, tačiau L. Groff saugiai išvažiuoja per pagundas kurti pribloškiančius siužetus ir lyg Moira suvaldo tekstu veikėjų likimus, palikdama paslaptį, už teksto besidriekiančias ir neįvardijamas skaitytojo nuojautas. 

Įdomūs ir be išskirtinių gebėjimų veikėjų personažų charakteristikos. Biseksualusis Lotas visgi visą gyvenimą tampa ištikimu, nuolankioji Matilda bėga nuo savo praeities. Rodos, dar studijų metais Lotas susidomėjęs literatūra sužino tokią mintį, kad komedija ir tragedija niekuo nesiskiria, skiriasi tik perspektyva. Galiausiai Lotas savo gyvenimu iliustruoja, kad laimingą santuoką, o galiausiai ir visą laimingą arba nelaimingą gyvenimą vainikuoja ne asmeninės pergalės, bet požiūris į savo gyvenimą. 

Skaitydamas kūrinį, nepalioviau sukęs vaizduotoje filmo ir galvojęs, tai kas tokius skirtingus žmones, kaip Lotą ir Matildą išlaikė kartu ilgiau nei dvidešimt metų? Kodėl tereikėjo vienos varganos paslapties iš praeities, kad šioji santuoka subyrėtų? Kur ta riba tarp pasitikėjimo ir pasitikėjimo mito? Taigi vėlgi yra tik perspektyva, pasirinkimas, požiūris. Galiausiai knyga įrodo, kad santuoka nėra namas ar medis, tai yra susitarimo sąjunga ir jeigu vienas spausdamas kitam ranką laiko už nugaros sukryžiavęs pirštus, vargu, ar toji sąjunga bus vaisinga. Nors vėlgi, tai gali būti tik perspektyva.

Moiros ir Furijos – puiki knyga, pajutau visą skaitymo malonumą, kokį tik gali suteikti šiuolaikinė verstinė literatūra. Galima iš dalies sakyti, kad knyga feministinė, bet jame yra atsvara ir vyro pasauliui, jame viskas taip tipiškai amerikietiškai, bet kartu viskas taip nesuderinama, tarsi prie to idealaus bevaikio gyvenimo visada kristu didelis ir tamsus šešėlis. Knyga – tai vienas didelis receptas, kurio realybėje neatkartosi, todėl belieka tik pasimėgauti svetimais likimais ir bandyti įspėti, kokią santuokos pusę regi mūsų pačių sutuoktiniai.

Jūsų Maištinga Siela