Knyga: Rebeka Una "Atjunk"

Rebeka Una. „Atjunk“ – Vilnius: Alma littera, 2016. – 272 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Paauglių ir jaunimo literatūroje paskutinį dešimtmetį yra stipriai veikiama šiuolaikinių technologijų, todėl visai natūralu, kad šios temos (teigiamomis ir neigiamomis tendencijomis) braunasi ir į šio amžiaus tarpsnio literatūrą. Štai jaunimo knygos konkurso nugalėtoja Rebeka Una (tikras vardas Jurga Šalaševičiūtė) (g. 1979) debiutuoja rankraščiu pavadinimu Atjunk, o knyga sulaukusi sėkmės nesunkiai tapo Metų knygos paaugliams 2015 finalininke.

Iš tikrųjų šiuolaikiniams jauniesiems skaitytojams skaityti reikia itin daug, neaplenkiam ir mūsų senųjų klasikų, tačiau „priėjimas“ prie įpročio skaityti visgi, mano manymu, yra formuojamas pagal aktualijas, kitaip sakant, ką aš pats galiu pasiimti iš knygos. Kažin, ar daug ką paauglys pasiims iš A. Baranausko ar K. Donelaičio – šie autoriai tiek mąstysena, tiek gyvenimo išmintimi, tiek žodynu pernelyg nutolę nuo nūdienos paauglių. Nenoriu sumenkinti klasikų, jų mokytis reikia, tačiau užkrečiantys pavyzdys rodo, kad paaugliai patys linkę labiau į verstinę ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Ypač jeigu tai susiję su technologijomis, pavyzdžiui, virtualus gyvenimas, socialiniai tinklai, iširę tėvų ir vaikų santykiai šių dienų kontekste.

Rebekos Unos knyga Atjunk turi visus reikiamus skaitomos knygos ingredientus suaktyvinti ir pritraukti jaunąjį skaitytoją. Romanas Atjunk pasakoja apie netolimą ateitį, kuri paremta besikeičiančio dvasiškai ir fiziškai nuolankiu žmogumi nužmoginančiai sistemai. Žmogus knygos vaizduojamame amžiuje tampa ne tik priklausomas nuo socialinių tinklų (prisiminkime: jei tavęs nėra Facebooke, tai tavęs išvis niekur nėra), bet ir yra genamas visos sistemos nuo knygų ir visko, kas buvo užgyventa ankstesnių kartų. Žinių visuomenė, kurioje išlaisvėja didžiulis informacijos kiekis, iš esmės tampa kalėjimu, nes viskas sekama, kontroliuojama ir nurodinėjama.

Tokioje sistemoje vaizduojama paauglė Gryta, kuri diena iš dienos sėdi prie užrašinės, supraskite, prie planšetinio modernaus kompiuterio ir seka bei dalijasi informacija su tūkstančiais draugų. Staiga ji ima jausti, kad visa tai netikra, kad pro organine plėvele aptrauktą jos fizinį kūną nori prasiveržti žmogiškoji prigimtis – noras lakstyti, bendrauti, mylėti, palaikyti gyvą kontaktą. Kitaip sakant, tai era, kada šeimos ryšiai palaikomi vien kompiuterio pagalba.

Rebeka Una

Daug kam kyla klausimas, ko kam viso to reikia? Kokia visos šios istorijos priešistorė? Kodėl žmonės leido įvykti šitai technologijų revoliucijai ir kodėl nekyla maištas? Autorė nedetalizuoja praeities ir gana stilistiškai taupiai leidžia kontekstui plėstis skaitytojo vaizduotės lygmenyje. Galimas daiktas, kad jaunasis skaitytojas, kuris nori, kad viskas būtų konkretu ir tikslu, pasiges tos istorijos plėtotės, tačiau net psichologai seniai pritaria, kad geresnės ir meniškesnės tos knygos, kurios iš dalies apribotos, neišbaigtos, lavinančios skaitytojo nuojautą ir vaizduotę už neįvardytų tekste dalykų.

Grįžtant prie paties pasakojimo, nesunku greitai įsijausti į Grytos sterilų pasaulį, kuris iš esmės atitinka distopinio romano koncepciją – netolima ateitis, apokalipsinės nuotaikos, sunaikinta natūrali žmonijos civilizacinė raida, mokslinės fantastikos motyvai. Bet svarbiausia šioje knygoje tikriausiai yra žinia jaunajam skaitytojui, kad jokios technologijos neatstos tikro ir gyvo ryšio su kitu žmogumi. Skaudžiai pavaizduoti Grytos ir tėvų santykiai, kurie praktiškai pagrįsti prižiūrėtojų santykiais nei tais „normaliais“, todėl knygoje pilna formalių dialogų, kuriančių sterilią, apmirusią visuomenę, kuri vengia bet kokių negatyvių jausmų ir tai net laiko liga. Nejučia prisiminiau Jaroslavo Melniko romaną Tolima erdvė ir George Orwell 1984-ieji, kurie sukurti panašiu distopiniu principu, kai natūralūs žmogiškieji jausmai tampa sistemos pažeidimo priežastimi. Kokios viso to priežastys? Pasikėsinimas į dieviškumą – žmonės masiškai save konstruoja internetinėje erdvėje ir net realiai keičia visus savo organus, prarasdami savastį ir žmogiškosios prigimties unikalumą. Kitaip sakant, už amžiną gyvenimą jie paaukoja tai, kas žmogiška – dar nuo Antikos laikų gyva amžinojo gyvenimo siekiamybė.

Distopija, deja, šviesios ateities nežada ir kiekvienas pasikėsinimas į amžinybę ir prie jos priartėjimas turi savo kainą – tą ir sako romanas Atjunk. Nekyla jokių abejonių, kad jaunasis skaitytojas lengvai absorbuos knygos potekstes, nes jos pakankamai akivaizdžios, kaip ir brokuoto bei prie sistemos nepritampančio žmogaus likimas. Paraštėse liks laiko apmąstyti, kas apskritai yra internetinė priklausomybė, kas yra sistema, ką reiškia absoliuti laisvė ir kai tave nuolat seka. Kas apskritai yra normalu ir kas yra žmogaus prigimtis elgtis pagal gamtos, o ne primestos sistemos dėsnius. Gal suvokus per šią prizmę esmines sąvokas ir tendencijas, bus kur kas lengviau suvokti istorines praeities sistemas, pavyzdžiui, Stalino režimą.

Knyga ir jaudina, ir graudina, ją lengva skaityti, formuojant esminius skaitymo ir teksto suvokimo įgūdžius. Mano galva, tik tokius tekstus įveikus galima jau gręžtis į mūsų klasikus, tada jau kalbėti apie žodyno skirtumus, menines priemones ir kitus dalykus ir iš esmės lyginti su šiuolaikine literatūra. Atjunk byloja, kad puikiai galima užpildyti šiuolaikinę lietuvių literatūros nišą išmaniais ir aktualiais kūriniais, kuriais būtų galima remtis, pavyzdžiui, ruošiantis kalbėti viešąją kalbą ar rašyti rašinį.

Jūsų Maištinga Siela