Filmas: "Banginių vadeliotoja" / "Whale Rider"

Sveiki,

Beveik prieš dešimt metų perskaičiau Naujosios Zelandijos rašytojo Witi Ihimaera romaną „Banginių vadeliotoja“, kuris padarė geros literatūros įspūdį. Galbūt tada iškart puoliau žiūrėti Niki Caro režisuotą filmą tuo pačiu pavadinimu „Banginių vadeliotoja“ (angl Whale Rider) (2002), kuris buvo rodytas seniai „Kino pavasario“ festivalyje ir, kiek supratau, tikrai neblogai įvertintas mūsų žiūrovų. Šiaip filmas brovėsi per festivalius ir yra pelnęs nemažai nepriklausomo kino apdovanojimų. Vienas ryškiausių – mažosios tuokart aktorės Keisha Castle-Hughes „Oskaro“ nominacija kaip geriausios aktorės.

Tuokart filmą pažiūrėjau apie 15 minučių ir išjungiau. Man jis neatitiko literatūros dvasios, atrodė pernelyg paviršutiniškas, nes knyga buvo pila mistikos, pasakotojas pasakojo atskirą istoriją apie banginius savižudžius, o filmas sukoncentruotas į pagrindinės mergaitės istoriją. Visgi praslinkus nemažai laiko ryžausi sugrįžti prie šio filmo ir galiu pasakyti, kad viską pradėjau regėti naujai. Visų pirma jau nebėra perskaitytos knygos poveikio, tad ir filmas man jau kaip atskiras kūrinys, nors ir ekranizacija.

Istorija pasakoja apie Naujojoje Zelandijoje atskiroje maorių gentyje, kuri vis dar palaiko senąsias tradicijas, gimusią mergaitę Pai, kuri beprotiško užsispyrimo dėka trokšta senelio prielankumo. Senelis tikėjęsis anūko, o ne anūkės, vis ją atstumia. Man kaip žiūrovui šiek tiek keista, iš kur pas mergaitę toks užsispyrimas, nes dažniausiai (logiškai!) atstumtas vaikas ieško jaukesnio prieglobsčio. Bet geriau logiškos sekos nė neanalizuoti, visgi filmas estetiškai gražus, o Naujoji Zelandija be galo žalia ir netiesa, kad viską ten nuėdę žaibiškai besidauginantys triušiai... Visgi filmas „laikosi“ ant pagrindinės siužetinės linijos: ar mergaitė Pai pagaliau savo užsispyrimu pelnys senelio prielankumą ir pakeis nusistovėjusias tradicijas, kad vien tik vyrai gali tapti vadais.

Filme švysteli ne tik turtinga Naujosios Zelandijos gamta, bet ir vietinių gyventojų papročiai, sumišę su Vakarų civilizacija. Gyvybiškas noras išsaugoti protėvių, atplaukusių čia ant banginių kupros, atminimą. Tai iš esmės ne tiek susipriešinusi kova su Vakarais, ko galbūt galima tikėtis tokiame filme, bet veikiau tos dvasios išsaugojimas tarp pačios bendruomenės. Manau, šiuo klausimu kiek aktualu mums lietuviams, kurie labai bijo nutautėti ir prarasti savo nacionalistinę savastį.

Filmas vienas iš tų pamokančiųjų, didaktikos visgi nepramuši, nors ji kine metai iš metų vis atsikartoja. Visgi plačiajai rinkai reikia įkvepiančių pavyzdžių, kaip veikia lokalios bendruomenės ir savasties išsaugojimas, tad manau, ypatingai šis filmas tiktų jaunam žiūrovui kaip didaktinis filmas, kuris kartu veikia ir kaip tolimų, egzotinių kultūrų pažinimo priemonė.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.6

P. S. Štai šios knygos viršelis, kurią kažkada išleido „Obuolio“ leidykla, labai orientavusi į ekranizuotą literatūrą.

Jūsų Maištinga Siela