Sveiki,
skaitytojai,
Vienas
geriausių praėjusių fantastinių filmų laikoma super didvyrių serijoje besipuikuojantis
filmas „Juodoji pantera“ (angl. Black panther) (2018), kuris pasakoja
apie Afrikos platybėse įsikūrusią pažangią civilizaciją, kuri turi tokią
išsivysčiusią technologiją, bet visas likęs pasaulis nieko apie tai nežino. Tačiau,
kaip ir galite numatyti, čia labiau veikia gėrio ir blogio jėgos dėl naujosios
valdžios, kai kas bando iš išorinio pasaulio sugriauti eldoradišką vietinių idilę ir padaryti chaosą...
Šis filmas
juodaodžiams aktoriams neabejotinai tikras rojus – tiek gerai žinomų šios rasės
aktorių retai kada pamatysi vienoje juostoje. Jau ką vien reiškia tokios iškilios
aktorės kaip Angela Bessett ir Lupita Nyong‘o... „Juodoji pantera“ išties buvo
populiari ir giriama juosta, bet vos tik pradėjęs ją žiūrėti, prisiminiau,
kodėl apskritai vengiu ir gana nenoriai leidžiuosi žiūrėti filmus apie super
didvyrius. Kad ir kokia bebūtų beprotiškai smagi ir dinamiška atmosfera, kad ir
kaip stebintų kostiumų idėjos, nenusibostantis veiksmas, visada pasigendu –
šiame filme irgi – pagrindinių veikėjų vidinio pasaulio priešpriešų ir virsmo. Kaip
prasidėjo filmas su „geriečiais“ ir „blogiečiais“, taip jis ir baigėsi. Kad ir
kiek nuotykių, kad ir kiek išbandymų patyrė pagrindinis naujasis Vakandos
karalius, jis viduje liko tokioje pačioje pozicijoje. Todėl filmas atrodo labai
idėjiškai statiškas ir mažai kuo paveikus, nes iš esmės jis kaip kompiuterinis
žaidimas, kokį avatarą tu pasirinki,
tiek su juo tu ir „nueini“ ir niekas nepasikeičia, tik pabaigoje, kaip ir dera
herojiniams epams, laimi tie patys „geriečiai“.
Po pompastika
esti ta pati herojinė jau gerokai nusibodusi etiketo, didinga literatūrinė sakinių
moduliacija, kuri absoliučiai neatitinka žmogiškosios realybės. Veikėjai tokie
įtikėję savo paklusnumu ir dorybių persmelkta programa, kad tikrai atrodo ne
kaip žmonės, kurie klysta ir gali staiga savo veiksmų eigoje atrasti savo kitas
asmenybės dalis, bet tokiuose filmuose visada liūdina ta pati artikuliacija –
veikėjai kaip nepakeičiami geri ir blogi robotai nuo pradžios iki galo, už
kuriuos, aišku, nori sirgti, tačiau toje plotmėje nebelieka intrigos ir
įdomumo, todėl, mano akimis, filmas gana vidutiniškas, skirtas masėms be įdomesnės
vidinių veikėjų vystimosi grandinės. Visą egzotiškumo įspūdį sustiprina
afrikietiška kultūros aplinka, o jeigu veiksmas vyktų kokiame JAV didmiestyje,
tai iš vis filmas nebeatrodytų patrauklus.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų
vidurkis: 88/100
IMDb: 7.4
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą