Filmas: "Džokeris" / "Joker"

Sveiki,

Viena karščiausių šio spalio kino naujienų, žinoma, buvo „Džokeris“ (angl. Joker) (2019), kuris jau laikomas pačiu geriausiu šio komiksų personažo perteikimu kine. Kino išrankiems vaidmenims pasirinktas aktorius Joaquin Phoenix, todėl tikriausiai jau niekam nekilo abejonių dėl šio vaidmens sėkmės. Manau, jis tiesiog kultinis! Paskutinįkart Džokerio vaidmenyje mačiau kino chameleonu pramintu Jared Leto ir jam labai tiko tas stilingas siaubo monstro vaidmuo „Savižudžių skvere“, tačiau, kaip pastebi daugelis žiūrovų, J. Phoenix „Džokeris“ visai kitoks ir ganėtinai nutolęs nuo klasikinių serijinio žudiko raiškos būdų.

Pradėkime nuo to, kad filmas pelnė pagrindinį geriausio filmo Venecijos kino festivalyje apdovanojimą ir dėl to vertas pamatyti! Man asmeniniai lūkesčiai išties šiam filmui buvo labai aukšti, tačiau jie liko šiek tiek nuvilti. Siužetiškai filmas nieko naujo nepapasakoja. Esame regėję ne vieną panašaus turinio filmą, kuriame mėmės ir psichologiškai palaužti, patyčių „suėsti“ žmogeliai tampa dar didesniais agresoriais už savo skriaudikus. Toks filmas dažniausiai sako vieną ir tą patį: suteikdamas skriaudą kitam, pats nusipelnysi skriaudos; kaip šauksi – taip ir atsilieps; kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi... Tokių liaudies tiesmukų posakių šiam filmui galima atrasti ne vieną, tad žiūrėdamas į tą vargšą Artūrą, ko aš iš jo galėjau pasimokyti, ko negalėčiau žinoti? Ogi beveik nieko...

Filme daug „nesmagių“ ir psichologiškai žeminančių scenų, kurios išties atrodo efektingai – ir tai vienas didžiausių šio filmų privalumų t. y. stebėti tą egzekuciją, žmogaus moralinį „išmėsinėjimą“ ir patirti tą, ką galbūt regime Marinos Abrimovič satanistinio turinio performansuose: kur čia menas, kur realybė, ką aš gaunu už tai, kada bandau visa tai įvertinti? Visgi nužmogėjimo istorija ir žmogaus beširdiškumas šiame filme hiperbolizuoti ir tai klasikiniam Džokeriui labai tinka. Tiesą sakant, tikėjausi kiek natūralesnio, kiek netgi kraupesnio filmo, visgi daugelis siužetinių apmatų pernelyg dvelkia komiksu, pavyzdžiui, kaip Artūras sužino, kad tai motina jam sukėlė traumą ir kaip jis visomis išgalėmis, kaip ir dera blogiukui Džokeriui, siekia keršto. Gailesčio vertas personažas paveikia žiūrovo jausmus, o jis išties paveikia išprievartautomis smurto scenomis. Ar tai blogai? Savaime aišku, kad ne, tačiau man, kine regėjusiam kur kas efektingesnių dalykų, filmas dvelkia šiokiu tokiu paviršutiniškumu.

Žinoma, negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas, savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita... Kad ir kaip didingai, kad ir kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl, kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:8.9

Jūsų Maištinga Siela