Graham Swift. „Regimybės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020.
– 176 p.
Britų rašytojas Graham Swift (g. 1949) yra tapęs tikra klasika. Jo romanas
Vandenų žemė (1983) jau seniai įtrauktas į britų mokyklinę programą kaip
vienas svarbiausių romanų, pasirodžiusių po Antrojo pasaulinio karo ir, tiesą
sakant, mano akimis, tai geriausias kol kas skaitytas šio rašytojo kūrinys. Lietuvių
kalboje turime keturis jo kūrinius. Šiemet originalo kalba pasirodęs nė 200
puslapių nesiekiantis juvelyrinis romanas (norėtųsi sakyti „romaniukas“) Regimybės (angl. Here We Are)
dar net pusmečiui neprabėgus lietuviškai išverstas labai greitai – per kelis mėnesius
nuo pasirodymo! Iš anglų kalbos vertė patikima gurmaniškos grožinės literatūros
vertėja Rasa Drazdauskienė. Nežinau, ar vertėja, ar leidykla nusprendė kūrinio
pavadinimą pakeisti į Regimybės, nors turėjo skambėti Štai ir mes.
Paprastai nemėgstu, kai originalus pavadinimas pakeičiamas dėl rinkos dėsnių ar
dėl to, kad skamba klaidingai, nepatraukliai, tačiau šįkart lietuviškas
pavadinimas kaip niekad geresnis už anglišką variantą.
Jau ne kartą esu išreiškęs pagarbą ir meilę G. Swifto kūrybai. Jis nuostabus,
jautrus ir dvasiškai intelektualus rašytojas, kurį priskirčiau prie
gurmaniškosios literatūros kūrėjų. Šįkart
net Regimybių atgaliniame viršelyje minimos literatūrinės sąsajos ir
panašumai su Julian Barnes, Virginia Woolf, Kazou Ishiguro kūriniais. Nepastebėti
neįmanoma ir panašumų su rašytoju Ian McEwan, o gerai apsiskaičiusieji
britiškos literatūros, manau, suras dar ne vieną analogišką rašytoją savo
literatūrine verte prilygstantį Grahamo Swifto kūrybai.
Kalbant konkrečiai apie Regimybes, kuriose pasakojama šešto
dešimtmečio (taigi po karo pirmieji dešimtmečiai) britų iliuzionistų pasirodymų
asmeninės istorijos. Galima sakyti, kad tai istorija, kaip būdinga G. Swifto
kūrybai, primena rusiškąją lėlę matriošką. Viename sluoksnyje – meilės trikampis,
kitame – sceninis gyvenimas, dar kitame – pokarinės visuomenės atšvaitas. Trys knygos
veikėjai Ronis, Ivė ir Džekas – tai naujos kartos menininkai, kurie po karo
teikia džiaugsmą visko mačiusiems ir mirties baimę patyrusiems žmonėms, štai
pastarieji geidauja stebuklų. Veikėjai turi sceninius pseudonimus – Pablas,
Eva, Robinsonas, kurie knygoje tampa atskirais tapatybių rėmais. Romano pasakotojas
ne sykį, kalbėdamas apie realius ir išgalvotus įvykius, laviruoja tarp šių
tapatybių, kalambūriškai žaidžia vardais ir kuria tą trapų realybės ir sceninės
iliuzijos ryšį, kuris paprastam žiūrovui nematomas, o kartais, atrodo, kad
nematomas ir patiems veikėjams, tačiau puikiai matomas skaitytojams.
Romane daugiausia vietos skiriama apgaulingai Ronio tapatybei. Jo biografinė
istorija labai paprasta. Berniuką palieka atsaini ir motiniškų instinktų
stokojanti motina Agnesė Doloresa prižiūrėti to meto provincialiems turčiams
Erikui ir Penelopei, kol baigsis karas. Berniuko sąmonėje įsirėžė vienas
esminis vaikystės įvykis. Jūreivis tėtis jam padovanoja margaspalvę papūgą,
kurią motina parduoda nė neatsiklausiusi berniuko. Iš berniuko atimamas
paukštis, tam tikra tėvo simbolika, pažadas, kad viskas bus gerai. Vėliau šis
margaspalvis paukštis Pablas tarsi sugrįžta vaivorykštės pavidalu į magiškus
Ronio ir Evos pasirodymus. Veikėjas žino, kad jokie fokusai nebesugrąžins tėvo,
tačiau tam tikri simboliai sukuria iliuzijas, leidžiančias Roniui patikėti, kad
per juos galima bent akimirkai susigrąžinti tai, kas prarasta. Tokių simbolių,
pasikartojančių dėsnių Regimybėse ir apskritai G. Swifto kūryboje yra labai
daug.
Kaip ir romane Motinų sekmadienis, taip ir čia, autorius gręžiasi į
senatvę. Garbaus amžiaus sulaukusi Ivė, kuri išduoda Ronį ir išmaino jį į kitą
scenos partnerį Džeką, gręžiasi po 49 metų į praeities įvykius su tam tikru
apmaudu, jog ji galbūt pasirinko visgi neteisingai. Tiesą sakant, visame romane
tos priežastys, kodėl Ivė-Eva renkasi Džeką, o ne Ronį taip iki galo nėra aiškios. Dėl to, kad Ivės motinai labiau patiko Džekas? Dėl to, kad Ronio
vaikystės istorija sukėlė abejonių? Dėl to, kad pati išsigando laimės? Sunku pasakyti,
kodėl vieni žmonės išsižada laimės: ar jie jaučiasi pernelyg neverti, ar jie
suabejoja, jog pasirinks blogai? Tas susidvejinimo ir abejonių motyvas
naudojamas romane įvairiausiose lygmenyse ir tampa tam tikru regimybių metodu
kalbėti apie matomus ir neregimus dalykus gana dviprasmiškai. Istorijos pabaigoje
senutė Ivė nueina miegoti ir tarsi patiria dar vieną regimos ir neregimos
realybių plonytę voratinklio ribą – mirties ir gyvenimo, fizinio ir metafizinio
potyrio lygmenis. Fokusas tampa ne tik veikėjų pragyvenimo šou, bet ir
pasakotojo instrumentu nusakyti pasekmių ir priežasčių elementus, nulemiančius
veikėjų likimus.
Graham Swift
„Tamsoje ir būdamas, ir nebūdamas žiūrovu, jis kartais
pajusdavo, koks plonytis, koks dirbtinis yra tas prabangus, kerintis jį
gaubiantis pastatas. Prabangus? Uždekite visas šviesas ir netrukus, jis puikiai
žinojo, pasimatys, koks jis aptriušęs, koks nudrengtas, koks melagingas. Kaip viskas
čia priklauso nuo vaizduotės pastangų. Kartais jam pasirodydavo, kad per
žiūrovų aikčiojimus ir muistymąsi girdėti, kaip girgžda ir juda pats pirsas,
nelyginant didžiulis į dugną grimztantis laivas. Bet gal tik dėl to, kad jis
pats jautėsi skęstantis (p. 96).“
Dažnai išorinis vaizdinys ir atmosfera siejami su kokio nors veikėjo vidine
būsena, todėl G. Swiftas kuria dar vieną ploną realybių audinį: išorinis
pasaulis atliepia veikėjų vidinę būseną.
Kalbant apie prozos struktūrą, ji apgaulingai dinamiška. Retsykiais pasakotojas
„šokinėja“ tarp laikų, nuo vieno veikėjo biografijos pereina prie kito, bet visumoje
pasakojimas harmoningas, ramus ir mąslus. Bendroji knygos atmosfera visgi
susieta su karo ir pokario žmonių būsenomis, tuo slaptingu magišku virsmu, kada
prabudus iš siaubo tenka statyti gyvenimą ant pelenų iš naujo tiek fiziniame
plane, tiek dvasiniame. Virsmas, transformacija – tai magijos triukas, kuris
romane ir magiškas, ir nemagiškas; regimas ir neregimas. Autorius meistriškai
laviruoja šiuo dvilypumu ir visada skaitydamas tikiesi būti smarkiai apgautas,
tačiau tai tik dar vienas rašytojo fokusas – nesuteikti to, ko tikisi žiūrovas,
o šiuo atveju – knygos skaitytojas. Pasakotojas išlaiko paslaptis iki
paskutinio romano puslapio, suteikdamas vilties, kad magija, kad ir kaip ji
būtų suprantama kaip triukų ar akių dūmimo visuma, visgi egzistuoja už racionalių
pasaulio vaizdinių. Stebuklai esti už šou elementų tol, kol žmogus tiki, visai kaip
Ivė, kuri senatvėje bando teisingai išberti vyro pelenus – tai ir neaišku, ar
ji visą gyvenimą mylėjo vien tik Ronį, o gal ir Džeką – abu vienodai ir kartu
šiek tiek skirtingai? Galiausiai pats geriausias dalykas, kad į tokius
klausimus pasakotojas nepateikia konkrečių atsakymų, nes pateikus racionalius
apibendrinamus būtų sutrikdytas pats stebuklas – nežinoti, kas ir kaip vyksta
su mūsų jausmų pasauliu.
Nereikia pamiršti, kaip sakė burtininkas Erikas mažajam Roniui, kad yra
burtų lazdelė ir nėra burtų lazdelės. Interpretacija galima tokia: tikrasis stebuklas
vyksta, kai priverti tikėti žmogų, jog šiame gyvenime viskas įmanoma, o lazdelė
be vidinės žmogaus galios paveikti stebintįjį yra niekinė, tik medžio
sudžiūvusi šakelė. Akivaizdu, kad didžiausios šios knygos magas tampa
pasakotojas ir už pasakotojo esantis G. Swift talentas fokusuoti literatūrine
burtų lazdele taupiai ir lengvai. Nors rašytojo tekstą apibūdinčiau kaip
eleginį, minorinio tono pasakojimą, kur nebūna laimingų pabaigų, tačiau būna
gražios ir jaudinančios pabaigos. Tai autorius, kuris sukuria vidinį pasakojimo
ritmą, tam tikrą nutrūkstantį ir susijungiantį kaskart vis kitaip pasakojimo
metodą, sudurstytą iš asociacijų ir pasikartojimo aido, todėl kartais atrodo, kad
skaitai tam tikrą verlibru užrašytą prozos variantą.
Skaitydamas ieškojau sąsajų, su kuo dar galėčiau palydinti Regimybes.
Tas viešasis šou spektaklis man priminė D. Grassman Užeina kartą arklys į
barą bei, sakykime, Christopherio Nolano filmą Prestižas, kuriame du
magai kovoja ne tik dėl idėjų, bet ir dėl vienos moters, tačiau Graham Swift
visa tai daro kur kas subtiliau, švelniau, plastiškiau ir taupiau. Gražus romanas,
kurį galima perskaityti per vieną vakarą, bet galima skaityti ir visą savaitę,
tad kiekvienas išgyvens jį savaip. Na, o aš šį kūrinį atsiminsiu kaip dar vieną
kruopštų, gerai idėjiškai perteiktą pasakojimą, pasižymintį autoriaus išmone,
jautrumu ir elegantiška literatūros laikysena.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą