Sveiki skaitytojai,
Nesu
tikras, kad teisingai pasirinkau prancūzų dokumentinio kino režisieriaus David
Dufresne filmą „Smurto monopolis“ (pranc. Un pays qui se tient sage) (2020) nakčiai. Kino pavasario repertuare tikriausiai
yra tinkamesnių filmų prieš miegą. Šis pasakoja apie Prancūzijoje vykstančius
protestuojančių ir policijos susigrūmimus, pateikiami civilių ir protestuotojų
užfiksuoti surėmimų kadrai, kuriuos žiūri ir aptaria ne vien tik policijos
sistemą kritikuojantys politologai ir socialiniai kritikai, bet ir patys
policininkai, ginantys savo pozicijas.
„Smurto
monopolis“ iš tikrųjų kelia rimtą klausimą, kurio vengia didieji šalies žinių portalai
t. y., kiek policija, kuri turėtų ginti ir tarnauti laisviesiems piliečiams,
gali sau leisti smurtauti. Kai kuriais atvejais atrodo, kad viskas, kas vyksta
Paryžiaus ir kitų didmiesčių gatvėse yra nusikalstama, o policija turi
absoliučią teisę demonstruoti nepagrįstą fizinį smurtą. Ir tai nevyksta, kaip
mes linkę matyti vaidybiniuose filmuose, kokiuose nors emigrantų ar kitos rasės
pavojinguose Paryžiaus kvartaluose, kur dažniausiai policija bando kažką
išspręsti ir demonstruoja jėgą kaip teisingumą. Tai vyksta prabangiuose
didmiesčių senamiesčiuose, ypač paskutiniu metu „geltonųjų liemenių“ protestas
ir policijos įsikišimas tampa akivaizdžiu liudijimu, kad kažkas su valdžioje
naudojama jėga yra negerai. Įspūdis toks, kad iš piliečių sumokėtų mokesčių išlaikoma
policija nusamdyta juos mušti, tramdyti ir žeminti. Valdžia uzurpavo policijos
galią savo interesų ir galios svertams palaikyti. Ypač keistai dokumentiniame
filme pateiktas Putino ir Macrono susitikimas. Net nebūčiau pamanęs, kad šitaip
žmonės, prancūzai, yra nusivylę Macronu ir policija.
Tarp
aiškinimo ir dialogų įterpiami gyvi liudijimai, šokiruojantys policijos
sadistiniai „performansai“, pavyzdžiui, kai daugiau nei tris valandas liepė
praklūpėti jaunuoliams laikant virš galvos rankas. Iš tikrųjų pilna kadrų, kai
policija tiesiog žvėriškai pažeidžia įstatymus, bet dar blogiausia, kad nieko
prieš ją negalima padaryti, nes policija „neliečiama“, o žiauriausi netgi
nusagstomi medaliais ir pateikiami kaip didvyriais, jiems užmokama premijomis
(iš tų pačių nuskriaustų mokesčių mokėtojų kaštų), viešojoje erdvėje policijos
veiksmai nekvestionuojami, todėl Prancūzų žmonės, tam tikra prasme, tampa
uzurpuotos valdžios ganomomis avimis. Situacija labai sudėtinga, filme
ryškinama būtent policijos neteisėtoji forma ir ji šokiruoja, ypač tuos, kurie
jautriai reaguoja į neteisingumą. Filme nesvarstoma teigiamieji policijos nuopelnai
ir reikalingumas (jis juk irgi neginčytinas), bet svarstoma, kodėl taikūs,
beginkliai žmonės šitaip žvėriškai talžomi šiuolaikinės demokratijos šalyje. Bandoma
suvokti valdžios ir paprastų vidurinės klasės žmonių dialogą, tai retsykiais
susidarydavau tokį įspūdį, kad pas mus tas dialogas dar yra labai švelnus ir
geras.
Žiūrėdami
šį filmą suvoksite, kas yra demokratija ir demokratijos vaizdavimas, kaip valdžia
„nusisavina“ policiją ir galimai paverčia savo asmens sargybiniais. Kai pats
smurto reiškinys teisiškai ir legaliai leidžiamas vieniems, o kitiems – ne. Kai
kurie užfiksuoti gatvėse susirėmimai (kraujas, nutrauktos galūnės, išdurtos
akys, policijos užpuolimai) šokiruos. Tai ne kažkur trečiojoje šalyje, tai
pavyzdinėje šalyje, į kurią dažnas iš mūsų norėtų nuvykti ir pasivaikščioti
Eliziejaus laukais, pasidaryti romantiškų asmenučių, tačiau šiame filme
ryškinama ne tik kad neromantiški procesai, bet ir klibinami įsivaizduojamos
demokratijos pamatai.
Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 7.4
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą