Nikolai Gogol. „Baubas ir kitos geriausios istorijos“ – Kaunas: Obuolys, 2020. – p. 473–505.
Sveiki, skaitytojai,
Kaip aš pasiilgau auksinės rusų
literatūros klasikos! Tikriausiai paskutinįkart skaičiau prieš kokius penkerius
metus F. Dostojevskio Nusikaltimą ir bausmę, kaip tyčia, sąmoningai nustojau,
nors ir susipirkau likusius šio rašytojo, kaip ir Tolstojau, kaip ir Gogolio
tomus. Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) (1809-1852) ukrainiečių kilmės
rusų rašytojas, priklauso auksinei rusų rašytojų kartai, o jo literatūra nemari
iki šių dienų. Ir nors yra teorija, kad geras romanas ar prozos kūrinys gyvuoja
ir yra paskaitomas masinio skaitytojo maždaug 150-200 metų, vėliau dėl
sudėtingų žodžių ir pasikeitusios realybės, jis dažniausiai skaitomas tik
literatūrologų. Tokių rašytojų „nueinančių“ ir nebegalinčių konkuruoti su
epochomis, nes nusensta jų kūryba, yra tikrai labai daug. Skaitydamas Gogolio
apsakymą Apsiaustas iš Obuolio išleistos knygos Baubas
ir kitos geriausios istorijos visgi nepalioviau galvoti, kad tas įstabus ir
kritikų išgirtas apsakymas vis dar aktualus ir lengvai paskaitomas šių dienų
skaitytojui.
Apsiaustą, kaip ir kitus rinkinio
tekstus, į lietuvių kalbą išvertė Motiejus Miškinis. Kol kas iš šio rinkinio
skaičiau tik šį vieną apsakymą, todėl kalbėsiu tik apie jį.
Apsakyme pasakojama apie Akakijų
Akakijevičių, penkiasdešimt metų perkopusį vyrą, kuris dirba departamente
valstybinį darbą. Veiksmas vyksta Peterburge maždaug XIX amžiaus pirmojoje
pusėje. A. Akakijevičius neturi sukūręs šeimos, jį galima pavadinti kukliu vienišiumi,
kuris nelinkęs į konfliktus ir tik retomis progomis išsako savo nuomonę. Darbe
jis iš kolegų patiria patyčias, yra nuolat dėl savo uždarumo pašiepiamas. „Reikia
žinoti, kad Akakijaus Akakijevičiaus apsiaustas irgi buvo valdininkų pajuokos
objektas jam netgi nepripažindavo garbingo apsiausto vardo ir vadindavo jį kapotu
(p. 480).“
Ilgą laiką vyras kentęs patyčias galiausiai
įvertina savo išdilusį apsiaustą ir ryžtasi jį taisyti. Netrukus jis iš siuvėjo
sužino, kad apsiaustas toks senas ir sudriskęs, kad beveik nepataisomas, todėl,
įtikintas siuvėjo, nusprendžia nusipirkti naują drabužį. Naujas apsiaustas
kainuoja siaubingus pinigus ir vyras yra priverstas permąstyti visą savo metinį
atlyginimą ir iš naujo įvertinti savo skurdų gyvenimą. Jis nenustoja galvoti
apie naują apsiaustą, toji mintis lyg gyvatė įsisuka į vyruko mintis ir nuo
tada Akakijus Akakijevičius apie apsiaustą imą galvoti kaip apie artimą žmogų: „Nuo
šio laiko pats jo gyvenimas tartum pasidarė kažkoks turiningesnis, lyg jis būtų
vedęs, lyg kažkoks kitas žmogus būtų čia pat buvęs, lyg jis būtų ne vienas, o
tarsi kažkokia maloni gyvenimo draugė būtų sutikusi kartu su juo eiti gyvenimo
keliu, – ir toji draugė buvo ne kas kitas, kaip tas pat apsiaustas, su stora
vata, su tvirtu, patvariu pamušalu (p. 487).“
Nereikia būti aiškiaregiu, kad maždaug
kūrinio viduryje suvoktume, jog N. Gogolis kuria tragiškos lemties veikėją,
kuris per savo aistrą apsiaustui gaus galą. Visgi pasakojimas parašytas
uždegančiai talentingai ir, bent jau man, priminė F. Kafkos Procesą,
kuriame taip pat vaizduojamas biurokratinis absurdas ir neteisybė. Apsiauste
pagrindinis veikėjas taip pat grumiasi su valdininkų biurokratija, jų puikybe
bei arogancija. Sudėjęs visas viltis į apsiaustą, jis tikisi kompensuoti
menkavertiškumą ir nors kartą sulaukti iš aplinkos pagarbos. Naujas madingas
apsiaustas – pasiturinčiųjų ženklas, todėl A. Akakijevičius investuoja į jį kur
kas daugiau, nei buvo numatęs. Iš pradžių apsiaustas lyg ir atperka visus
lūkesčius, darbe apie jį pradeda šnekėti visi ir netgi vyras pakviečiamas į
aukštuomenės vakarėlį, tačiau grįžtant namo užpuolikai atima vienintelė
vertingą daiktą. Nuo tada prasideda pagrindinio veikėjo tragedija, jis bando
per valdžios instancijas susigrąžinti apsiaustą, prašo valdininkų ir
teisėsaugos pagalbos, tačiau agresyviai ir išpuikusiai besielgiantis teisėsaugininkas
nusigręžia nuo jo...
Iš esmės Gogolis jautriai
perteikia kuklaus ir nekonfliktiško žmogaus tragediją. Tiesos įgyvendinimas be
tam tikros tvirtos pozicijos, kyšių ir demonstratyviai agresyvaus elgesio (kaip
neretai būna ir šiomis dienomis) neįmanomas. Kaip ir N. Gogolio dramoje Revizorius,
taip ir Apsiauste, rašytojas vaizduoja ydingą valdžios sistemą, kitaip
sakant, kaip toji sistema tiek dvasiškai, tiek fiziškai sunaikina žmogų. Žmogaus
svajonėms nelemta išsipildyti, apsiaustas, kuris turėjo apsaugoti ne vien tik
nuo Peterburgo žiemos šalčių, bet ir nuo bendradarbių patyčių, staiga tampa moralės
ir biurokratinės sistemos žlugdymo įrankiu.
N. Gogolis garsėjo savo
misticizmu, jo literatūra persisunkusi etninių pasakojimų siaubo elementais. Apsiausto
pasakojimas finale vaizduojamas teisybės ieškantis vaiduoklis, kuris iš miestiečių
gatvėse atiminėja apsiaustus, kol galiausiai pats valdininkas, nuo kurio
priklausė A. Akakijevičiaus gyvybė, tampa tos nerimstančios iš anapus grįžtančios
vėlės liudininku. Kitaip sakant, N. Gogolis tam tikra prasme ne tiek realistas,
kiek idealistas. Jis tiki, kad net po vargšo mirties įmanomas tam tikras teisingo
pasaulio atstatymas ar bent iš dalies galima sužadinti kietaširdžių širdis, o
tą galima padaryti primenant, kad žemiškasis gyvenimas neamžinas, kad
kiekvienam kietasprandžiui valdininkui, kuris nesilaikė teisingumo ir dorovės
skurstančiųjų atžvilgiu, laukia pragariškas teismas.
Šiame nesunkiai paskaitomame
apsakyme veriasi viskas, ko reikia gerai literatūrai. Pramoginis misticizmas
tarnauja kaip atpildas, turime empatiją lavinantį veikėją, socialinę
kritiką.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą