Sveiki,
Pamenate
tą skandalingą DJ Snake and Lil Jon „Turn Down for Whatmuzikinį“ vaizdo klipą,
kuris anuomet šokiravo daugelį žiūrovų, nes negalėjome patikėti, jog jį gali
rodyti per MTV? Žiūrėdamas režisierių Daniel Scheinert ir Dan Kwan naujausią
darbą „Viskas iškart ir visur“ (angl. Everything Everywhere All at
Once) (2022) pagalvojau: kurgi aš mačiau tą pasakojimo stiliuką? Ogi būtent
tame muzikiniame vaizdo klipe! Prieš kelerius metus matytas režisierių darbas „Šveicarų
armijos karys“ (2016) anuomet vertė krūpčioti: o ką gi aš čia matau?
Režisieriai renkasi netipinį pasakojimo būdą, simbolius, fantasmagorinius motyvus
ir tą išlaiko naujausiame ir, ko gero, geriausiame savo projekte „Viskas iškart
ir visur“.
Tiesą
sakant, penktadienio naktį nieko gero nesitikėjau ir šį filmą, kuris, regis, iš
anonso žadėjo „Marvel“ filmų serijos kovų menus su azijiečiais aktoriais (pamaniau,
aukštas reitingas, bet turinys bus skystas, tad užmigti vidur filmo galėsiu be
gėdos ir kaltės jausmo), tačiau filmas beregint įtraukė taip, kad net pradėjau
žagsėti, jog visa tai neįmanoma, visa tai nesąmonė, parodija. Visgi nepamenu,
kada paskutinįkart tiek filmo žiūrėjimo metu komentuočiau, juokčiausi ir
graudinčiausi, nes, jeigu dar nematėte, o ketinate pamatyti, turit žinoti, kad filmas
pagrįstas banaliomis komikso herojų ir veiksmo kino klišėmis, tačiau
režisieriai kuria savitą mindfuck filmą, kai motina keliauja po savo
šeimos santykių multivisatos erdves ir kovoja su savo dukters šaltumu. Tai daug
geriau už Daktarą Streindžą! Tai iš dalies LGBTQ+ filmas, nes motina nepriima savo
dukters lesbietės tapatybės, tarp jų veriasi praraja, o tą prarają režisieriai
išreiškia haliucinogeniniais mokslinės fantastikos, absurdo ir Džekio Čano kavų
išdarkytais stereotipiniais įvaizdžiais, kurie jungiasi į Enšteino bei Darvino
evoliucijos ir visatos struktūros teorijas... Absoliučiai genialus filmas,
sakau jums tiesiai šviesiai.
Kad
ir kaip atrodytų primityvūs pasirinkti parodijos žanro nonsensai, pavyzdžiui,
susikišti į užpakalį trofėjus, kad įgautum kitos visatos savo versijos super
galias, o spalvota spurga tampa juodosios skylės mutidimensijos simboliu, o
staiga iššokantis kadras, kaip kalbasi du akmenys negyvenamoje planetoje,
atrodo, crazy cool. Tai filmas, kuriame absurdas veikia kaip Oskaro
Koršunovo teatre, klišės, štampai, banalios problemos, homofobija, gėda,
smurtas, sąskaitos, skalbykla... Visos detalės šoka egzotišką visatos šokį,
kuriame, atrodo, iš pradžių nėra jokios logikos, kurią suprastų žmogiškasis
protas, tačiau filmui artėjant prie pabaigos, suveikia net tas „privalau
pasiaukoti, kad išgelbėčiau savo vaiką“ motyvas. Tai taip skanu ir netikėta,
kad taip ir lieki šoko būsenoje, supratęs, kaip absurdai ir sentimentalumas formuoja
mūsų jausmų visatas, o režisieriai rado
tą būdą išreikšti kino kalba. Tiesą sakant, filmas nepatiks visiems, kai kurie
sakys, kad tai didelė nesąmonė ir aš juos puikiai suprantu, tačiau šioje
dinamiškai perteiktoje dėlionėje aptikau kažką psichodeliškai veiksmingo ir
nesvarbu, kad kažkur esame savo variante su dešrelėmis vietoj rankos pirštų. Nepamenu,
kada tokio žanro ir stiliaus filmas buvo paskutinįkart mane pribloškęs, bet
negaliu mažiau skirti, nei visas savo simpatijas!
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 8.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą