Šios dienos citata: gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė apie švietimo problemas ir nesibaigiančią krizę

 

Sveiki,

Apie švietimo problemas tikriausiai galima kalbėti nuo ryto iki vakaro, galima klykti, cypti, spardytis, bet niekas nuo to nepasikeis ir niekas nesikeičia. Politikai daro savo, darbuotojai vykdo misijas, tad ir tiek žinių. Kartais atrodo, kad visa mūsų švietimo sistema yra išgaišusių gandrų kapinynas, gandrų, nespėjusių išskirsti į Afriką. Mūsų ministrė J. Šiugždienė gal ir nėra tokio masto blogietė ir griovėja, kokia buvo kurčioji Jurgita Petrauskienė, tačiau visi ministrai gražiai ir perdėtai optimistiškai suokia apie pokyčius. Amžinus pokyčius, nes stabilumo tikriausiai, kol esame gyvi, nebesulauksime. Visgi...

Visgi pritariu daugeliui Vilniaus „Saulės“ gimnazijos direktorės Irenos Baranauskienės minčių, išsakytų interviu „Lietuvoje į mokymąsi nežiūrima kaip į rimtą darbą“. Čia tikriausiai reiktų padėkoti buvusiam ministrui, kuris suskaldė mokyklas į progimnazijas ir gimnazijas bei atėmė tęstinumą bei atsakomybės polėkį. Ką padarė estai ir kitos šalys? Norėdami pereiti į gimnaziją t. y., į aukštesnę mokymosi pakopą, turi gauti gan aukštą balą iš tam tikrų mokomųjų dalykų ir tai nėra kūno kultūra ar dailė. Mes praspiriame į aukštesniąją pakopą beveik visus. Kai kada iš gailesčio, kai kada dėl tėvų spaudimo, kai kada dėl atlaidumo... ir kai praspiriame, nežinome, jog šie „uolūs“ mokiniai taps mūsų šefais ir gal net valdininkais. Deja, kaip dažniausiai būna, vidutiniokais.

Noriu pabrėžti, kad kalbu ne apie kiekvieną mokinį, nes tikrai yra atsidavusių ir gerai išauklėtų ir savo talentus plėtojančių mokinių, kalbu apie tendencijas.

Žodžiu, kad visi nusipelno patirti sėkmę ir kad visi nusipelno kažką baigti ir jaustis visaverčiais, aš sutinku, tik negali viskas būti matuojama viena liniuote, o tai buvo daromo labai ilgai. Turime mokyklų krizę, turime pedagogų krizę, turime švietimo krizę, turime ekonominę ir energetikos krizę, turime galiausiai vertybių krizę... Kokie pedagogai dabar nori eiti į mokyklas imituoti „prasmingo“ darbo su paniurėliais, išlepusiais, su ketvirtais „išlipusiais“ arogantiškais mokiniais, už kurių stovi mamytės su skundais ir priekaištais, grasinimais netgi susidoroti? Galiausiai kiekvienas pavargsta ne nuo mokymo, o nuo to triukšmo ir fono, tos beprasmybės, kad iš švietimo padaromas tiesiog McDonaldas, į kurį bet kas užėjęs gali užsisakyti sau ką nori, tik reikia pakelti balsą. Nors einame prie koncepcijos „Mokykla kiekvienam“, tačiau be ilgalaikių tikslų ir stuburo žiūrėsime dar ilgai, kaip griūna visas tas miražas už horizonto.

Irenos Baranauskienės mintyse apie pedagogiką įžvelgiu keletą dabarties tendencingų grėsmių, kurios aiškiai išsakytos ne vien švietimo problemos rėmuose, o nukreiptos į valstybės liberalizmą, t. y., visiškas pliuralizmas švietime, kai mokyklos paliktos skęsti neapibrėžtuose dalykuose be ilgalaikių tikslų ir šiokios tokios galios laikytis bendrosios mokymosi politikos, kovojant su prašalaičiais bepročiais, kurie drasko duris. Dokumentų vis daugėja, laisvės irgi, tačiau mokykla tampa atvira daržine su skersvėjais be konceptualaus dalykinio ugdymo tęstinumo. Mokiniai ir tėvai tai matydami tiesiog šokdina mokyklas savo supratimo lygmenyje ne todėl, kad „rūpinasi savimi ir savo atžalų išsilavinimu“ (nors būna ir tokių), o dėl to, kad gali taip demonstruoti savo galią ir toliau žeminti ugdymo(si) kartelę savo menkavertiškumui slopinti, kol galiausiai mokykla tampa tik vaikų namų prieglauda iki 5 valandos.

Citatoje minimas ir lankomumas, kuris yra apgailėtinas (ne visų, bet didžiosios dalies mokinių, ypač gimnazistų). Jeigu mokyklose motyvuoja tik „įdomios“ pamokos, kurios linksmina, rodo filmą, o egzamine reikia apskaičiuoti apskritimo plotą – tai aišku kaip dieną, kad turime, ką turime. Ką reikia siūlyti? Nors mokymo įstaigos kasmet vis labiau suvokiamos kaip užkandinės, kurios turi pasiūlyti meniu, visgi siūlyčiau griežtinti suvokimą, kad ugdymas(is) mokiniui yra darbas (kartais malonus, kartais reikalaujantis atkaklumo), nustatyti ilgalaikius prioritetus ir pagaliau mažiau leisti diktuoti tėvams ugdymo sąlygas, pateisinti nelankomumą, – pvz., kartu su vaiku eiti shopintis ir po to visiems sakyti, kad vaiką vežė pas dantistą, yra (atleiskite) išklerusios ir ištižusios visuomenės požymis, o ne tvirtas švietimo pamatas. Mokykloje turėtų būti kaip gyvenime. Neatėjai į darbą – nuobauda, neatėjai į kontrolinį be pateisinimo, nes manei, kad praspūdinsi ir jau žinosi užduotis – nuobauda. O kaip jūs kitaip įsivaizduojate kartelės kėlimą, jeigu ne per įstatymus ir taisyklių griežtinimą? Motyvacija randasi ne iš cackinimosi, o iš atsakingumo ir suvokimo, kad yra pasekmės (apie Singapūro sėkmės pavyzdį rasite Irenos Baranauskienės pasisakyme).

Jūsų Maištinga Siela