Tove Ditlevsen. „Kopenhagos trilogija“ – Vilnius: Tyto alba, 2022. – p. 368.
Sveiki,
Pernai
vienu geriausiu verstinės grožinės literatūros kūriniu į lietuvių kalbą buvo
pripažintas danų rašytojos Tove Ditlevsen (1917-1976) trijų dalių
romanas Kopenhagos trilogija, kurią išvertė Aurelija Bivainytė. Daug kas
džiūgavo, jog ši literatūrinė (man asmeniškai negirdėta) sensacija pasirodys
lietuviškai, tad ir aš ėmiau laukti, kuo toji literatūra, parašyta aname
amžiuje (Vaikystė (1967), Jaunystė (1967), Priklausomybė (1971)) jau
tokia sensacinga, kad visi ją liaupsina ir netgi lygina su skandinavo literatūrine
žvaigžde Karl Ove Knausgard.
Romanas
parašytas vėlyvuoju rašytojos kūrybos laikotarpiu ir laikoma pačia
vertingiausia ir įdomiausia jos literatūros meistrystės viršūne dėl apnuogintų
ir itin atvirų autobiografinių istorijų. Tiesą sakant, pradėjęs skaityti, kiek
nusivyliau, nes knyga, nors ir gerai parašyta, man pasirodė kiek per
tradiciška. Pirmojoje trilogijos dalyje Vaikystė autorė
autobiografiniais štrichais apžvelgia XX amžiaus pirmosios pusės savo patirtis danų
darbininkų klasės šeimoje. Kol neatsirado antrojoje trilogijos dalyje kūrėjos
problemos ir pirmieji nuopuoliai, tol Kopenhagos trilogija atrodė kiek
prėskas kūrinys, nors, aišku, užbaigiau skaitymą su šiokiu tokiu susižavėjimu
ir pasitenkinimu, nes galiausiai radau tapatumų su pagrindine veikėja Tove.
Pati
neįdomiausia, tačiau toli gražu neprastai parašyta dalis yra Vaikystė,
kurioje Tove atskleidžia gyvenimą skurdžiame Kopenhagos kvartale. Nuo pat mažens
jos santykiai su nuolat įsižeidusia motina ir minkštaširdžiu, tačiau politizuoti
linkusiu tėvu, kuris pripažįsta tik išskirtinai vyrus rašytojus klasikus,
mažoji Tove jaučiasi atstumta, nesuprasta ir besiblaškanti keistai lokaliame
pasaulyje, rinkdama ją praturtinančias patirtis. Viena iš jų – kiemo draugė
Ruta, kuri trinasi prieš šiukšlių konteinerius, keikiasi ir daro didelę įtaką
Tovei, tačiau net ji negali suvokti, kas per paslaptingas žmogus yra Tove.
Dar
būdama vaiku Tove ryžtasi kurti eilėraščius, nesuprasdama nei kas yra geras
eilėraštis, nei kaip juos reikia deramai rašyti. Atrodo, ta nepaaiškinama vaikiška ambicija yra liguista, iš dalies kylanti dėl to, kad tėvas pareiškia,
jog moteris negali būti gera rašytoja. Dėl didelio poreikio dėlioti žodžius,
tarsi tas troškimas kiltų iš prigimtinio mergaitės poreikio išsireikšti, ją dar
labiau padaro vienišesne. „Visad svajojau surasti žmogų, tik vieną žmogų,
kuriam galėčiau parodyti savo eilėraščius ir kuris juos pagirtų. Močiutei jie
atrodytų nepadorūs, o Edvinas juos išjuoktų. Pradėjau daug galvoti apie mirtį,
galvoti apie ją kaip apie draugę (p. 67).“ „Nebevaikštau vakarais Istedo gatve
kartu su Ruta ir Mina, nes jų pašnekesiai tėra kvailos užuominos apie gašlius
ir nepadorius dalykus, kurie niekuomet nepavirs jautriomis, ritmingomis
eilutėmis mano vis labiau pažeidžiamoje sieloje (p. 92-93).“
Antrojoje
trilogijos dalyje Jaunystė autorė atskleidžia poreikį ne tik kurti, bet
ir būti pripažintai. „Pati negaliu dorai paaiškinti, kodėl taip noriu, kad
mano eilėraščius išspausdintų, gal kad apie poeziją nusimanantys asmenys galėtų
jais pasidžiaugti. Bet aš to noriu. Link to einu tamsiais, vingiuotais keliais.
Būtent tai suteikia man jėgų kas rytą atsikelti, eiti į spaustuvės biurą,
aštuonias valandas sėdėti spoksant į panelės Liongren stručio akis (p. 167).“
Tas, kas savo gyvenime turėjo nors kiek ambicijų dėl literatūros, manau,
nesunkiai supras Toves kūrybos įvertinimo troškimą. Tai viena įdomiausių romano
gvildenamų temų, nes neturėdama išsilavinimo ji sugeba pamažu perprasti tai,
kas yra geras eilėraštis. Anksti pradėdama dirbti, Tove kraustosi iš vienų namų į kitus, prižiūrėdama nuomotojų buitį.
Įsigijusi spausdinimo mašinėlę Tove netrukus pradeda labai rimtai verstis
rašymu, pirmiausia rašydama progines užsakomojo pobūdžio dainas. Ieškodama
kelio į pripažinimą, Tove pradeda megzti pirmuosius santykius, kurie sietini
labiau su naudos, saugumo ir globos paieškomis, nei dėl meilės idilės.
Tove
Ditlevsen per savo gyvenimą turėjo keturias santuokas ir visos jos gana
bohemiškai laisvamaniškos. Skaitydamas vis bandžiau atsekti visų tų keistų
įsimylėjimų ir skyrybų grandinių priežastis ir, manding, išryškėjo keli
aspektai. Danija – protestantiška šalis, į santuoką jau XX amžiuje žiūrima gana
liberaliai, o Toves motina, kuri skatina Tove „griebti“ vos tik padoresnį į ją
pasižiūrėjusį vyrą, atvirai dukrai sako, jog tik ištekėjusi moteris gali pradėti
gyventi, o vyro pareiga yra ją išlaikyti. Romanas kalba apie vyrų ir moterų
socialinius pasiskirstymo vaidmenis, nors Tove kūrybos žmogus, jai iš dalies negalioja
standartai, tad santykiams išsikvėpus, jis dairosi vis kito vyro.
Ne
ką geriau dėl šių stereotipų klostosi ir Toves brolio gyvenimas. „Pavargęs
nuo jos kalbų Edvinas vėl grįžta vėl į fotelį. Ištuštinus puodelius Grėtė vėl
užsiropščia Edvinui ant kelių ir ima pirštais vynioti jo garbanas. Man atrodo,
kad brolis susituokė su ja tik tam, kad pabėgtų nuo savo nuomojamo kambario su
griežta šeimininke, kokią dar jis turėjo išeitį? Aš taip pat nenoriu likusio
gyvenimo nugyventi pas ponią Sūr. Jaunystė laikina, trapi, nepastovi (p. 202).“
Atrodo, kad Toves gyvenimo reikšmingiausius sprendimus lemia socialiniai ryšiai
ir lyčių stereotipai. Kitą vertus, būdama be aukštesniojo išsilavinimo ir
priklausydama darbininkų klasei, ji kaip būsima pripažinta kūrėja neturėjo kito
pasirinkimo, tad tam tikras amoralumas yra priimtina kultūros normatyvi sudedamoji
dalis.
Įdomūs
ir Antrojo pasaulinio karo kontekstai. Nors Tovę, atrodo, politika nedomina,
tačiau kaip ir daugelis danų išgyvena ir jaudinasi dėl stiprėjančių vokiečių
nacių agresijos Europoje. Įdomu, jog pačioje Danijoje taip pat atsiranda
Hitlerio gerbėjų, o jo įrašytas kalbas per gramofoną klausosi Tovės namų
šeimininkė, kuri padeda vokiečių karininkams, o pačią Tovę iškrausto, nes
įtaria veikiančią prieš nacius.
Trečiojoje
dalyje Priklausomybė, kuri buvo pati įdomiausia ir paveikiausia,
gvildenama ne viena problema. Tai žmonos ir motinos vaidmenys, besikeičiantys
vyrai, įsitvirtinimas kaip rašytoja kultūriniuose Danijos sluoksniuose, tačiau svarbiausia
ašimi tampa priklausomybė narkotikams, kol vieną dieną ji atsiduria psichiatrinėje
ligoninėje ir ten suvokia, jog trūksta visai nedaug iki mirties. Bandydama išsaugoti
santuoką ji išmoningai meluoja savo vyrui ir vaikams naktimis kviesdamasi
daktarus, kad šie suleistų nuskausminamųjų. Labiausiai šokiruoja tai, kad dėl
narkotikų ji ryžtasi ausies operacijai ir netgi paaukoja vienos ausies klausą,
kad tik galėtų gauti nuskausminamųjų ir netgi dėl daktaro, kuris tiekia narkotikus,
ji palieka savo vyrą... Atrodo, kad Tove tuoj perdegs ir mirs, kad jai žūtbūt
svarbiau yra panirti į kitą pasaulį, atsisakant šios ją kankinančios tikrovės. Net
ir suprasdama savo priklausomybę, ji vis tiek kabinasi į gyvenimą, negalėdama
atsisakyti narkotikų sukelto pojūčio.
Vis
galvojau, koks tas priklausomybės ir kūrėjos santykis, kaip beribis noras
rašyti paskatino moterį nerti taip giliai į priklausomybę? Viena pavojingiausių
psichikos pakrikimo prasme profesijų yra rašytojo. Kiek daug pasaulyje mes turi
rašytojų alkoholikų, narkomanų ir savižudžių, kurių literatūrą skaitome kaip klasiką,
tad Toves Ditlevsen atvejis neatsitiktinis, jis patvirtina Sylvios Plath,
Ernesto Hemingvėjaus bei kitų rašytojų lemtis. Pati T. Ditlevsen galiausiai
savo gyvenimą baigė 1976 metais, sulaukusi 58 metų, perdozavusi migdomųjų. Nepaliauju
galvoti apie kūrėjo naštą nepaliauti kurti ir pagundas išeidinėti už įprasto racionaliu
protu įrėminto gyvenimo. Poreikis patirti transcendenciją, haliucinacijas, būti
pakylėtam narkotikų rašytojui pavojinga, nes jis kaip niekas kitas labai
pagaviai priima tas patirtis kaip savo esminę gyvenimo patyrimo dalį.
Kopenhagos
trilogija – įtaigus ir įtraukus skaitymas, kuris patiks
daugeliui skaitytojų, kurie mėgsta autobiografinius pasakojimus, apsinuoginimą
literatūroje. Iš esmės visa trilogija apie kūrėjo tapsmo gyvenimą su nuopuoliais,
paklydimais ir pakylimais, įrėmintais XX laikmečio Danijos kultūrinių ir istorinių
įvykių. Autoterapinio pobūdžio tekste skleidžiasi autorės troškimas permąstyti
savo gyvenimą, jį suvokti ir įvertinti, o galiausiai ir savo patirtis paversti universalia
literatūrine kalba, dialogu su visuomene, įprasminant begalinį troškimą rašyti ir būti per kūrybą atjaustai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą