Sveiki,
Tikri
kino gurmanai tikriausiai anuomet, prieš dešimtmetį, nepraleido danų
režisieriaus Thomas Vinterberg sukurto šokiruojančio, socialiai konfliktiškai
įelektrinto ir nepatogaus filmo „Medžioklė“ (dan. Jagten) (2012) adaptuotą specialiai
kinui pagal D. Farre to paties pavadinimo pjesę. 2021 metų rudenį Klaipėdos
dramos teatre vyko šios pjesės premjera pavadinimu „Varovai“, o medžiagą
režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs (g. 1984), dirbdamas su
Klaipėdos dramos aktoriais.
Taip
jau nutiko, kad į premjerą pavėlavau net dvejus metus, tačiau nesigailiu, nes
šie metai man turtingi nematytais spektakliais. Taigi patekau ne tik į „Varovus“,
bet ir į savitą beveik pusvalandžio trukmės Klaipėdos dramos teatro
apdovanojimus, rengiamus jau septintus metus iš eilės. „Mūza“ apdovanojimą
įsteigė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, šiemet pagrindinius
apdovanojimus paskyrusi geriausiems (nežinau, kokiu principu dalijamos šios
statulėlės, tikriausiai, kad kaskart gautų vis kiti negavę aktoriai – nežinau).
Justina Vanžodytė ir Darius Meškauskas pelnė „Mūzos“ pagrindinius
apdovanojimus. Taip pat mecenato papildomus prizus gavo renginio vedėja Digna
Kulionytė, taip pat mecenatai apdovanojo Vaidą Jočį, Renatą Idzelytę ir Nijolę
Sabulytę. Išties labai sujaudino Justinos Vanžodytės kalba apie tai, kaip
svarbu bet kuriam menininkui paliudyti, jog jis eina tinkama linkme ir tokie
apdovanojimai labai padeda jaustis tvirčiau.
Spektaklis
„Varovai“ pasakoja apie mažo miestelio pradinių klasių mokytoją Luką, kuris po
pusmečio darbo yra apkaltinamas pedofilija, mat maža mergaitė, pamačiusi iš
klasioko pornografiją, jos turinį sutapatino su Luku, mat šis jai suteikė
saugumą, to, ko negali suteikti šiurkštūs ir nuolat besipykstantys jos tėvai. Bendruomenė
be teismo labai greitai pasmerkia Luką, nors šis nekaltas. Iš esmės pati pjesės
medžiaga aprėpia labai daug psichologinių elgsenos niuansų, socialinio
teisingumo ir brutalumo aspektus, etikečių klijavimo, išnaudojimo, kaltės,
sąžinės ir šeimos pamato, auklėjimo problemas.
Anuomet
mane sujaudinęs filmas šiame spektaklyje tapo šiek tiek karikatūrinis, ypač
silpna pasirodė spektaklio pradžia ir pirmoji jos pusė. Be įtampos, infantili, tarsi
atsitiktinė, nesuveržta, pernelyg lengvais tonais užpildyta komedijos niuansais
apie senstelėjusią direktorę, kuri įsižiūrėjo Luką. Nesu tikras ir dėl
scenografijos visumos, aktoriai, kurie slankioja, gulinėja suoliukais įrėmintuose
kraštuose iš esmės lyg ir veikia kaip dekoracijos, bet jų veiksmingumas atrodo
bejėgiškas, negyvas. Neblogai atrodo viduryje scenos slankiojantis namo karkasas
(visą laiką nepalioviau galvoti, kaip jis ten slankioja, kaip valdomas),
funkcionuoja ir kaip pirtis, ir kaip namai, ir kaip bažnyčia, ir kaip
nusikaltimo vieta, ir kaip mokykla. Panaudota ir daug sąlygotų dalykų, pvz., mėlynos
medžiagos audeklas kaip ežeras ir t. t.
Kalbant
apie medžiagos perteikimą, atrodo, kad latvių režisierius sušvelnino (vis
nepaliauju lyginti su filmu, kuris daug tamsesnis, ekspresyvesnis ir
nepatogesnis, nors tai mano klaida, kad lyginu), bet kartu tenka suvokti, jog
tai bandymas naujai pasižiūrėti ir perteikti šią pjesę. Buvo vykusių scenų,
pavyzdžiui, šeiminis konfliktas, kai motina, besigraužianti, jog jos dukra
meluoja, nes jai artimesnis Lukas, nei ji kaip mama, smaigsto iškarpytus angelus,
todėl Eglės Barauskaitės atliktas vaidmuo šįkart visoje spektaklio visumoje
atrodė labiausiai įtikinamas. Iš vienos pusės personažė suvokia, kad dukra
Klara meluoja, tačiau paaukoja Luką, nes jam pavydi dukters prieraišumo ir dėl
to kenčia.
Visumoje
spektaklis turėjo tapti apie aštrų ir aršų mažos visuomenės susidorojimą su
doru žmogumi, kuriam užklijuota pedofilo etiketė, kaip seni ir geri draugai
nusigręžia, užuot bandydami suprasti ir išsiaiškinti, ir turėjo parodyti, kokia
plonytė riba yra tarp bičiulystės ir smerkimo, o tai yra kasdienis mūsų
visuomenės atšvaitas, tačiau spektaklio įtampa ir nepatogumas, kurio tikėjausi,
praslydo. (Tiesa, teatras niekada nieko neprivalo, tačiau utriruodami tas
pjesėje išsakytas problemas rimčiau ir ritmingiau, būtų spektaklį pakylėję į
kitą lygį). Gal geltonus pokemonus primenantys į sceną suvesti vaikai su
spalvotomis ausinėmis atrodė ir nekaltai, tačiau jie kartu kaip negyvi, idėjos,
simboliai, užuominos, invaziniai ateiviai į šią žmonių bendruomenę, kuri
prislopino jautrumą ir visą spektaklį pavertė į kažką kitą. Gal į fragmentuotų
scenų kaleidoskopą, su skirtingai emocijas veikiančiais pasakojimais, besigrumiančiais
tarp socialinio jautrumo ir ne itin sėkmingai parinktais teatrinio pastatymo
sprendimais. Visgi tai vienas silpnesnių Klaipėdos dramos teatro spektaklių
matytų šį sezoną.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą