Pilar Quintana. „Kalė“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 104.
Sveiki,
skaitytojai,
Skaitydamas
Pilar Quintana (g. 1972) romaną Kalė (ispn. La perra)
nesilioviau galvoti apie tailandiečių režisieriaus Apichatpong Weerasethakul
Kolumbijoje nufilmuotą tarkovskiškų spalvų turinčią dramą Memoria (2021)
su aktore Tilda Swinton. Filme perteikti egzotiškos Kolumbijos vaizdiniai
atsigamino skaitant atšiaurius Pilaros Quintanos romano vietas, kurios nė iš
tolo neprilygo savo mielais egzotiškais vaizdiniais filme. Filme tankios
džiunglės vaizduojamos sodriai žalios, kuriose klaidžiodama Tilda Swinton
sutinka žmogų ir ilgai su juo šnekučiuojasi tarsi tai būtų koks nacionalinis sutvarkytas
parkas, o Quintanos romane džiunglės, nors ir arti gyvenamųjų pakrančių namų,
pilnos baisių šabakštynų, erkių, nuodingų barškuolių, uodų, skaudžiai geliančių
skruzdėlių, kraują lakančių šikšnosparnių ir kitų baisybių, o slogi lūšnynų
atmosfera per didžiausius karščius, sėdint prie muilo operos su dviem
persisunkusiomis dėmėmis po pažastimis nevilioja nei egzotika, nei tolimos
šalies romantika.
Kitą
vertus, visas Kalės paveikslas perteiktas būtent iš neromantiškos
Kolumbijos perspektyvos. „Rašytoja, sukėlusi revoliuciją Kolumbijos
literatūroje,“ – sako dienraščio El Pais skambi frazė ant knygos
lietuviškojo viršelio, pastarąją kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Alma
Naujokaitienė. Istorija pasakoja apie juodaodę moterį Damaris, kuri kartu su
savo vyru Rochelijumi gyvena namelyje prie jūros skurdžiame užkampyje toli nuo
civilizacijos, kur dažnai skalauja liūtys, kamuoja tvankuma, nuolat dingsta
elektra, o vienintelė pramoga yra muilo operos. Damaris jau arti keturiasdešimt,
bet jai taip ir nepavyko susilaukti vaikelio, todėl vieną dieną ji įsigudrina
parsinešti mažą kalytę ir auginti ją švelniomis sąlygomis, nepaisant vyro
priešiškumo. Rochelijus jau augina tris šunis, agresyvius ir smurtu išauklėtus
patinus, tad Damaris nusprendžia, jog jos kalytė bus visiškai kitokia.
Didžiąją
knygos dalį pasakotoja perteikia Damaris rūpestį kalyte. Visiškai nenuostabu,
jog negalėdama realizuoti savo motiniškų instinktų pagrindinė veikėja liguistai
rūpinasi ir nepaliaujamai popina savo kalytę Širli, pavadintą Mis Kolumbijos
vardu. Kolumbiečiai pakvaišę dėl šio konkurso, panašiai kaip mes dėl kokios
nors Eurovizijos, nenuostabu, nes Kolumbijos atstovėms dažnai sekasi
šiame konkurse, tad toks šios knygos kultūrinis kontekstas. Damaris Širlę
nešiojasi tarp krūtų ir visiškai nesupyksta, kai šioji sudrasko jos liemenėles.
„Niekada nepaleisdavo kalės iš akių, jeigu nuklysdavo tolėliau, kviesdavo ją
tol, kol priversdavo sugrįžti pas ją, o naktimis ar prieš eidama į kaimą, arba
kai būdavo užsiėmusi ir negalėdavo jos prižiūrėti, visada pririšdavo (p. 64).“
Damaris
motinystės išbandymas ateina tada, kai Širli vieną dieną dingsta ir nebegrįžta.
Moteris taip stengiasi surasti ją džiunglėse, kad net ima rizikuoti savo gyvybe
tarsi būtų dingusi jos tikroji dukra. Akivaizdu, jog autorė perteikia moters tiek
įtikėjusia Širlės svarba ir yra prisirišusi prie jos, kad nebesvarbu niekas
kitas, tik toji kalytė. Tačiau pasakojime įvyksta esminis lūžis, kai Širlė
paauga ir pradeda bėgti iš namų, o galiausiai Rochelijus konstatuoja, jog kalė
laukiasi. „Damaris jautėsi tokia prislėgta, kad daryti bet ką – atsikelti iš
lovos, ruošti maistą, kramtyti – buvo nepakeliamai sunku. Jai atrodė, kad
gyvenimas panašus į upelį ir kad jai teko perbristi jį iki juosmens klampojant
dumblu, vienai, visiškai vienai, tame kūne, kuris nedavė jai vaikų ir buvo
tinkamas tik daiktams gadinti (p. 66).“ Nenuostabu, jog ji jautėsi ne tik
nereikalinga, bet visada viską gadinanti, nes Rochelijus nuolat ją žemindavo
išsprūdus daiktams iš rankų.
Damaris
ir kalytės santykiai tampa komplikuoti, kai ši atsiveda šunyčių, pasirodo,
Širli labai bloga kalė, nes nesiteikia žindyti savo palikuonių, o vieną netgi
suėda. Damaris visiškai nusivylusi Širle, labai panašiai kaip tėvai, kai jų
paaugliai vaikai nepateisina lūkesčių ir prisidaro bėdų. „Ją pradėjo
erzinti, kad kalė smirdi, kasosi, purtosi, iš snukio jai tįsta seilės, o
lietingomis dienomis pripėduoja stoginės grindis, plyteles sode ir aplinkui
baseiną, ji troško, kad kalė dingtų ir nebegrįžtų, kad jai įkristų nuodinga
gyvatė (p. 65).“
Nedidelis
romanas pasižymi sklandžia ir taupia kalba taip smarkiai nutolusia nuo
magiškojo realizmo persunktos Lotynų Amerikos literatūrinės tradicijos.
Anotacijoje minima, jog pati Pilara Quintana savo pirmagimio susilaukė
perkopusi keturiasdešimtmetį ir būtent tuo laikotarpiu budėdama prie naujagimio
laisvomis akimirkomis telefonu parašė Kalę. Romano įtaigą suteikia
lakoniškumas, tačiau neatrodo, jog romanas būtų smarkiai fragmentuotas,
priešingai – autorė išlaiko įtampą kurdama vyro ir žmonos santykius, nubrėždama
socialinį barjerą tarp Damaris gyvenamosios trobelės ir prižiūrimų turtuolių namų.
Pabaigoje skalbiamas užuolaidas, kurias veikėja vertino kaip palikimą ir kaip
tarnystės bei įsipareigojimą turtuolių šeimai, sudraskė kalė, todėl akivaizdu,
kuo visa šioji istorija pasibaigs...
Nepalioviau
šią istoriją lyginti su Vandos Juknaitės Stiklo šalimi, kurioje posovietinėje
tikrovėje vaizduojama moteris, turėdama nesveiką kūdikį, yra priversta
nuskandinti kalės atvestus jauniklius – priešingai nei Damaris atvejis. Vanda
Juknaitė taip pat taupiai ir įtaigiai perteikia motinystės problemą per žudymo
aktą, todėl ir Kalėje suskamba Jono Biliūno Brisiaus galo
kriminalinė linija – žudymo aktas, tik Damaris priešingai nei Biliūno bejausmis
žmogus, jaučia ant savo kūno nudaigotos kalės šlapimo dvoką kaip nenuplaunamą
kaltės naštą.
Įtaigus
mažas romanas parašytas uždegančiai, jaučiant ne tik pagrindinės veikėjos
beviltišką kabinimąsi į gyvenimą, bandant kompensuoti savo moteriškumą per
motinystės įprasminimą. Kėliau klausimą, kaip būtų Damaris pasibaigę, jeigu ji
su Rochelijumi būtų įsivaikinę tikrą kūdikį, kuris užaugęs taip pat smarkiai
nuviltų Damaris. Ar ji taip pat pasielgtų, kaip pasielgė su Širle? Ar įmanoma
kompensuoti poreikį tapti motina auginant šunis, matant, kaip tos vaisingos
kalės atsiveda šunyčius ir gali paprasčiausiai jais nesirūpinti, kai pačiai
neduota net išnešioti vaikelio? Romane stipriai papasakojama apie prieraišumą
ir liguistą poreikį tapti visaverte moterimi per primestus socialinius
stereotipus, nes visavertė moteris yra gimdančioji moteris. Kitą vertus,
juntama ir prigimtinis Damaris poreikis gimdyti ir globoti. Vieno vakaro gilus
skaitymas, bet klausimai lieka neatsakyti ir vargu, ar atsakomi.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą