Knyga: Jurga Tumasonytė "Naujagimiai"

 

Jurga Tumasonytė. „Naujagimiai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – p. 248.

 

Sveiki, praeiviai ir skaitytojai,

 

Ką naujo ir įdomaus mums paruošė savo ketvirtojoje knygoje Naujagimiai rašytoja Jurga Tumasonytė (g. 1988). Tai jau trečioji mano skaityta autorės knyga. Kol kas didžiausią įspūdį buvo padaręs apsakymų rinkinys Undinės (2019, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kuri lyg pratęsė savitą debiutinių pasakojimų rinkinį Dirbtinė muselė (2011, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), tad neabejojau, jog Naujagimiai po įvairių vertinimų susilaukusio romano Remontas vėl grįš prie savito ir tik Tumasonytei būdingo literatūrinio pasaulio.

 

Viršelyje nurodytas žanras – novelių romanas, tad ir kūrinius galima skaityti kaip pavienius pasakojimus, tačiau visgi labiausiai rekomenduoju nuosekliai nuo pat pradžios pasinerti į pasakojimus, nes pajusite, kad visgi knyga kur kas vientisesnė ir primena labiau romaną, nei novelių vėrinį. Knygą sudaro 19 pasakojimų, nusidriekusių nuo XIX amžiaus iki galimos ateities, bet daugiausia visgi telkiamasi į XX amžiaus pradžią ir vaizduojamos bažnytkaimio gyvenimo istorijos, kurioms lemta viena kita papildyti, kartu papunkčiui brėžiant istorines, folklorines lietuvių tautos žymes.

 

Šiaip esu linkęs dažnai skirstyti lietuvių rašytojus į kaimiškosios kultūros ir urbanistinės pakraipos. Jurgos Tumasonytės prozoje visada galima užčiuopti provincijos gyvenimo realijas, mažo miestelio, kuriame svarbiausi centrai – bažnyčia, paštas, kultūros namai ir mokyklėlė. Nenoriu teigti, kad tai kanoniška, nes autorė į šias istorijas įneša daug savitumo. Jeigu riektų įvardyti, kas yra lietuviškas magiškasis realizmas, manau, J. Tumasonytės proza būtų itin ryškus pavyzdys, kaip pasaulietiniai magiškojo realizmo vaizdavimo būdai „įauga“ į lietuvių folklorinių pasakojimo audinį. Pavyzdžiui, knygos pradžioje vaizduojamas vyras, kuris ruošdamasis vesti kaimo moterį, nukrenta nuo aukšto ir panyrą į komą, jis atsiduria savotiškame skaistykloje-rojuje, kuriame jį globoja ežere nuolatos besiturškianti ir valtimi plaukianti laumė, o galgi net savita undinės atmaina. Vyrukas girdi, kaip pūvantys ir į grybieną virstantys nuodėmingi mirusieji stengiasi patekti į dangų. Mezgami erotiniai santykiai tarp moters laumės ir į tarpinę dimensiją panirusio vyruko, atsiranda ir pačios autorės sugalvotų įdomių siužetinių detalių. Sakyčiau, ši būtybė, kurios seserys plaukioja laivu ir josios nepriima, turi tam tikro ryšio su Undinėse publikuojamais tekstais.

 

Esama knygoje ir kitų mistifikuojamų pasakojimo elementų. Vienas ryškiausių veikėjų – ragana Elžbieta, kuri padeda susilaukti kūdikio nevaisingoms moterims. Pati Elžbieta turi mergytę Paulę, kuri stebi motiną, o jos vaikystė apgaubta mistinės miglos ir baimių, nes Elžbieta dažnai dingsta ir Paulė niekaip negali jos rasti. Visgi autorė kuria tamsų pasaulį, kuriame pilna grėsmių, panašiai kaip ginklų kokiose Čechovo pjesėse, kurie turėtų iššauti, bet dažniausiai dėl Tumasonytės kitoniškos prozos logikos taip ir neišauna. Pavyzdžiui, vienoje iš novelių vaizduojamas piktas pririštas šuva, kuris loja ant mergytės Paulės. Pagal visą klasikinę prozos principą šuo turėjo užpulti mergytę, tačiau taip nenutinka. Retsykiais ta mirties ir nelaimės grėsmė tokia makabriškai tarantiniška, primenanti galimus amerikiečių populiariuosius filmus: „Jeigu nutrūktų, kaipmat užšoktų ant jos ir iškąstų nosį, o tada nuplėštų nuo galvos vilnonę kepurę ir nasrais pertrėkštų Paulės galvą kaip riešutą, ant sniego išdribtų smegenys. Dievulis šypsotųsi iš dangaus, modamas greičiau pakilti josios sielai ir šauti į viršų, dangopi (p. 67).“ Koks gražus žodis dangopi, jau beveik išnykusi forma, kuri plačiai dar buvo vartojama XX amžiuje ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir literatūroje.

 

Visgi būtent pirmoji novelių romano pusė man patiko labiau dėl savitos folklorinio pasaulio transformacijos. Skaitydamas neretai prisimindavau Kazio Borutos (1905-1965) Baltaragio malūną ar Medinius stebuklus, tam tikrus Vinco Mickevičiaus-Krėvės tautosakinius pasakojimo motyvus.

Jurga Tumasonytė

 

Visgi magiškų motyvų ir stebuklų mąžta, kai autorė ima naudoti konkrečius istorinius kontekstus. Ypač Antrojo pasaulinio tragiškus Lietuvai įvykius. „Kartais kareiviai įsiverždavo ir čia, pamenu, kaip išsivedė mūsų fizikos mokytoją. Jis nuleidęs galvą susirinko daiktus į portfelį ir  nežiūrėdamas į mus išėjo neatsisveikinęs. Pamoką virpančiu balsu pratęsė direktorė. Niekas nedrįso klausti, kur dingo mokytojas, nes nujautėme, kad geriau patylėti (p. 148).“ Šalia vaizduojamo Holokausto jungiami ir siužetai, vaizduojantys lietuvių tremtis į Sibirą ir savanorišką tremtį, bėgimą į Vakarus, kai Paulės vyras, pasiėmęs sūnų Gediminą, susiruošia bėgti iš Lietuvos. „Uniformuota moteris išsitraukė iš rašomosios mašinėlės lapą ir pradėjo skaityti. Visko iki galo nesupratau, bet ten buvo kalbama apie tėvelį. Kad jis žudikas, nusikaltėlis, išdavikas, kad visąlaik skriaudė ir engė mus, pabėgo pasigrobęs vyresnįjį sūnų ir t. t.  Vyras pasiteiravo, ar sutinku su tuo. Linktelėjau (p. 153).“ Vėliau Vytukas, jaunėlis, pratęs sovietizacijos laikotarpiu giminės generaciją. Tapęs chirurgu, dirbs prie projekto persodindamas kiaulėms širdis, bus stumdomas korumpuotos sovietinės valdžios.

 

Kita centrinė novelių figūra – mažo miestelio, kurį sovietai pavadino Rožokovu, kunigo Aniceto Dulkio istorija, kuri tampa iš esmės ir visų XX amžiaus Lietuvos įvykusių katastrofų simboliu. Jis lovoje nušaunamas su gerokai jaunesne gaspadine, o jo palaikai perlaidojami jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lentelių lupinėjimas, istorinės tiesos rekonstravimas – vienas iš svarbiausių antrosios knygos dalies temų. Tiesa, knygos pabaigoje kinta ir pasakojimo forma, priešpaskutinė novelė pateikiama kaip pjesė, kuri vaizduoja šiuolaikines vestuves, kai Paulei berods jau sukakęs visas šimtmetis. Per vestuves įvyksta nelaimė, tačiau fragmentuoti vestuvių svečių plepėjimai sukuria tokį aiškų kartų, vertybių, įsitikinimų karnavališką kakofoniją, kad man prieš akis iškilo ir vėlei lenkų režisieriaus Wojciech Smarzowski  filmas Vestuvės (2021), kurį, beje, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Gal būtent šioji knygos dalis būtų dar kur kas įdomesnė ir aštresnė, jeigu autorė būtų paieškojusi dar didesnių apibendrinamųjų vertybinių nukrypimų, kurie demaskuotų, atskleistų netikėtų sąsajų su vestuvėse įvykusiu kriminalu.

 

Tiesa, labai autentiška ir savita J. Tumasonytės kalba, kuri iš vienos pusės turi gotiško pasakojimo apraiškų, bet derinama su sodria lietuviška kaimiška kultūra, pvz.: „Pauostė pagalvę – kvepėjo kepta duona ir šiltu, ką tik iš po vištos uodegos iškritusiu kiaušiniu (p. 62).“ Istorijon įterpta ir dvariška kultūra, o vienas iš veikėjų, vedęs negražią kilmingą žmoną Sofiją, iš tikrųjų atsiskleidžia dar ir kaip homoseksualas. „Mieste visi vieni kitus pažinojo, tad net mano ausis pasiekė negražūs gandai. Buvau iškviestas rektoriaus, kuris didžiai susirūpino mūsų reputacija. Žinoma, viską neigiau, tačiau dėl šventos ramybės Akademija nutarė nutraukti Filipo stipendiją ir išsiųsti jį atgal į Šveicariją (p. 100-101).“ Netrukus užslinkus karui žlunga mokslininko, tyrinėjančio naują gyvybės rūšį (iš egzotiškų salamandrų, keistų būtybių, virstančių į protingus žinduolius, galgi net savitus neandertaliečius, kurie minimi vizionieriškoje ateityje, pavaizduotoje pačioje knygos pabaigoje). Vis galvojau: o kiek iš tikrųjų iš progresyvaus mokslo atėmė du pasauliniai karai? Ir kur mes būtume dabar, jeigu tų karų nebūtų įvykę?

 

Naujagimiai – labai kūniškas, aistringas, prisodrintas erotikos, reprodukcijos (jeigu galima taip išsireikšti) kūrinys, kurio pagrindine ašimi tampa gyvybės ir mirties vertikalė, o ant pastarosios sudaigstytos kelių kartų persipynusios istorijos. Iš vienos pusės istorijos aptrauktos tautosakiniais ir folkloriniais pasakojimo elementais, dar iš kitos – atsekami aiškūs istoriniai bei kultūriniai kontekstai. Knyga parašyta pagavia kalba, kuri iš dalies rekonstruoja ar bent paimituoja senesnius pasakojimus, turi prozos tradicijos tęstinumo, bet kartu J. Tumasonytė autentiškai ir savitai transformuoja folklorinius įvaizdžius. Pasakojimuose tiek daug visko, kad manau, net šiaip pretenzingesni skaitytojai, kurie mėgsta dejuoti apie lietuvių literatūros skurdumą ir prastus siužetus, neturėtų Naujagimiams būti itin kritiški. Visgi novelių romano fragmentiškumas ne tik išskaido pasakojimą į suskilusių šipulių matricą, bet kartu leidžia jai jungtis į vientisą tumasonytišką literatūrinį pasaulį, kuris margas kaip kaleidoskopo vitražai.

 

Jūsų Maištinga Siela