Filmas: "Sūnus" / "The Son"

 

Sveiki,

 

Prieš kelerius metus į aukštumas šovęs režisierius Florian Zeller su novatoriškai debiutiniu filmu „Tėvas“ (2020) man asmeniškai buvo didelis atradimas, tad ir naujausias jo filmas „Sūnus“ (angl. The Son) (2022) taip pat kėlė tam tikrus lūkesčius, bet jau buvau girdėjęs, kad „Sūnus“ visgi „Tėvui“ neprilygsta. Tikriausiai neišvengsiu šių dviejų filmų palyginimo, nes jie turi ne tik giminystės pavadinime sąsajų, bet istorijos iš tikrųjų čionai yra šiek tiek susietos. Filme vėl pasirodo Anthony Hoppkinso sukurtas veikėjas, kuris stačiokiškai auklėja savo penkiasdešimtmetį sūnų Piterį, stokodamas meilės ir gerumo, kas iš tikrųjų turi įtakos tiesioginio jaunėlio anūko auklėjimui.

 

Pradėsiu nuo to, kad sukaltas geras siužetas ir dialogai! Situacija labai paprasta ir mums dažnai tenka girdėti panašių istorijų spaudoje. Peteris jau kuris laikas gyvena su nauja ir kur kas jaunesne žmona Bete ir augina ką tik gimusį kūdikį, tačiau netrukus į jo namus pasibeldžia buvusi žmona su prašymu ko nors griebtis, nes jųdviejų užgyventas paauglys Nikolas nebelanko mokyklos. Nikolas renkasi vienatvę, sėdi parkelyje ir tiesiog nieko neveikia. Sugėręs didelį tėvų skyrybų skausmą, Nikolas kaltina naująją tėčio žmoną sugriovusią tėvų santykius, tad apsigyvenęs pas juos ima elgtis labai keistai, o tai kraupina naująją žmoną. Atrodo, kad sūnus gali nuskriausti ne tik ją, bet ir kūdikį, tačiau paaiškėja, jog tai ūminės depresijos pasireiškimas, ir tėvui, kuris tikėjosi, jog viskas susitvarkys, tenka spręsti, ar uždaryti sūnų gydimo reabilitacijai...

 

Filmas pilnas niūrumo, troškimo tėvui suprasti sūnaus pasaulį ir, atrodo, jog jis kaip tėvas viską daro teisingai, nes jam iš tikrųjų rūpi Nikolas, tačiau viena lemtinga klaida viską sugadina. Žiūrovui paliekama spręsti, kaip iš tikrųjų galėjo būti, ir ar tėvas pasielgė teisingai, vadovaudamasis širdimi, nors pats buvo auklėjamas racionaliai ir „kietai“? Kas gali pasakyti, kaip iš tikrųjų auklėti savo vaikus? Šeiminiai santykių sąryšiai šame filme išties sudėtingi ir komplikuoti, manau, filmui pavyko dialogais išlaviruoti keletą labai gyvenimiškai (ir man asmeniškai atpažįstamų) dalykų, susijusių su depresija ir atvirumu, troškimu padėti, bet nerandant tikrojo dialogo, nes iš esmės tėvo ir sūnaus ryšys yra jau sutrūkinėjęs. Kaip sakiau, puikiai sukurti gyvi dialogai, nuotaika ir palikti iškelti neatsakomi klausimai. Visgi lyginant su „Tėvu“, „Sūnaus“ filmas nusileidžia, sakyčiau, pačia pasakojimo forma, kuri labiau klasikinė. „Tėvas“ buvo sudėtingo trūkinėjančios atminties ir sąmonės kompozicijos koliažas, kuris dar įsimins ilgai, deja, „Sūnui“ liko tik taiklūs gyvenimiški niuansai. Filmo pabaiga niekur nenuveda, ji iš esmės labai čekoviškai nuspėjama ir užbaigta pagal novelės kanonus, tačiau visumoje filmas pateisino lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela