Filmas: "Openheimeris" / "Oppenheimer"

 Sveiki,

 

Žinau, žinau... Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“ (angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“, nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą. Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.

 

Visgi Ch. Nolanas yra šių dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri, niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?

 

Visgi filmas trys valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.

 

Manau, tyčia pasirinkta tokia termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą, pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas, o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.

 

Ar teisingai Nolanas interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį, kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti Didysis masinis Holivudo kinas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela