Sveiki,
Pradėsiu nuo to, kad
mėgstu režisierių Alexander Payne, jo filmai „Paveldėtojai“, „Klystkeliai“ ir „Nebraska“
įvairiuose kino festivaliuose tapo hitų hitais, tad ir naujausias jo darbas „Atstumtieji“
(angl. The Holdovers) (2023) jau pamažu įtraukiamas į įvairius geriausių
šių metų kino filmų sąrašus.
Naujausiame savo filme A.
Payne mus nukelia į septinto dešimtmečio pačią pabaigą, kuriame vaizduoja
internatinę ir griežtą turčių sūnums skirtą mokyklą. Kalėdos sūneliai grįžta
namo, išskyrus Angusą, kurio motina paliko jį Kalėdos internate su baisiu
prižiūrėtoju, mokytoju Paulu. Per ateinančias žiemos atostogų dienas Paului ir
Angusui tenka susibičiuliauti, tiesa, nelengvai. Internete taip pat savo
istoriją turi juodaodė valgyklos virėja Merė, kuri visai neseniai kare neteko
savo sūnaus, todėl šios Kalėdos labiau ne šventė, o gedulas, tačiau visi
veikėjai, nors ir apgaubti keistai pilkos ir rudos disciplininės laikmečio
atmosferos, autoritetingų mokytojų ir paklusnių mokinių hierarchijos, visgi
istorija tuo pat metu išlieka viltinga.
Filmas nufilmuotas ir
sumontuotas pagal klasikinius 7-9 dešimtmečio kanonus. Pats pasakojimo ritmas
lėtas ir sutelktas į veikėjų emocijas, tačiau nepersistengia su
psichologizavimu. Angusas labai rizikuoja, nes po šio išmetimo iš mokyklos jam
gresia karo mokykla, į kurią niekas nenori. Visgi veikėjams tenka „nusikarūnuoti“,
pamiršti mokytojo aroganciją ir mokinio maištą, atsiverti kaip žmonės ir
priimti naujas gyvenimo pamokas. Visgi filmas pavyko atmosferiškai, jį žiūri
kaip iš kokios klasikos serijos ir nelabai suprasi, kad jis nufilmuotas visai
neseniai. Daugel dalykų man priminė „Atstumtųjų“ pasakojimas. Visų pirma, kaip
niekad dvelkia filmo nuvalkiotas didaktinis tonas, žiūrovams stačiai
pamokslaujama ir lyg paveikslėliais scenomis rodomas teisingas elgesys, tad
įtariu, kad nemėgstantiems atviro moralizavimo, filmu gali ir nusivilti. Kitą vertus,
esame atpratę nuo tokio kino, naujesnioji karta išlepinta „Marvel“ serijos
klišėmis staiga šiame filme gali pamatyti jau į kapus nuvarytus senus filmo
triukus, kurie, bent jau mano galvoje, susimiksavo iš įvairių klasika tapusių
filmų. Pavyzdžiui, iš dalies filmas primena siaubo filmą „Švytėjimas“ –
didžiulėje internatinėje mokykloje švenčių laikotarpiu lieka įstrigę veikėjai,
tačiau visa filmo minties sugestija primena labai tvarkingą ir puritoniškai
atidirbtą „Pusryčių klubo“ (1985) ar „Mirusių poetų draugijos“ (1989) toną.
Visgi filmo istorija nieko naujo mums idėjiškai neperteikia, ko nebūtų perteikę
senieji filmai, tačiau „Atstumtaisiais“ galima mėgautis kaip desertiniu
gurmanišku filmu dėl vaidybos, dėl sentimentų senajam kinui. Šiuo atžvilgiu, režisieriaus
„Klystkeliai“ lieka nepranokti.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 8.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą