Filmas: "Nepageidaujamas asmuo" ("Persona non grata")/ "Hvor kragerne vender"

 

Sveiki,

 

Kas būdamas jaunas ir vos tik baigęs mokyklos netroško kuo greičiau išvykti iš savo gimtųjų kraštų ir išbandyti visai kitokį gyvenimą? Taip, kaip dabar mūsų perspektyvus jaunimas skuodžia iš Lietuvos, arba provincijos gyventojai į didmiesčius, tikėdamiesi pamiršti daugelis visas nuoskaudas ir įgyvendinti kuo griaučiai lūkesčius? Apie tai iš dalies danų filmas „Nepageidaujamas asmuo“ (Scanoramoje filmo pavadinimas buvo pristatytas lotynų populiaria fraze „Persona non grata“) (dan. Hvor kragerne vender) (2021). Žiūrėdamas filmą, nepalioviau galvoti apie jaunus nelaimingus žmones, kurie bėga ir griauna vieni kitų gyvenimus.

 

Filme vaizduojama Laura, kuri iš Danijos po daugel metų grįžta į brolio vestuves provincijoje. Kažkada įsiskaudinusi dėl patyčių, atmetimo reakcijos ir negalėjimo savęs realizuoti, ji išvyko iš tėvų ūkio ir didmiestyje tapo rašytoja, tarp menininkų susikūrė tapatybę, nubraukdama visus savo provincialumo bruožus. Deja, grįžusi iš namų aplinkos sulaukia vien šaltumo. Motina ją kritikuoja dėl berniokiškos šukuosenos, vaikystės draugas nepraleidžia progos jai įgelti dėl to, kad ji paliko jį nė neatsisveikinusi, bet didžiausia išdavystė – brolis veda didžiausią Lauros jaunų dienų priešininkę ir persekiotoją Kateriną. Be Lauros, atrodo, gyvenimas čia paprastas ir nesudėtingas, tad netrukus buvusi provincialė suvokia, jog yra šį bei tą ne tik susikūrusi, bet ir praradusi: motinos prielankumą ir supratingumą, jos čia niekas nevertina kaip rašytojos ir mena tik tai, kas ji buvo iki tol, o varžovė Katerina kaip marčia užėmė net Lauros kaip dukters tapatybės vietą. O ir Lauros gyvenimas neatrodo nusisekęs, jos draugas, kuris išsireikalavo atvirų santykių, nepraleidžia progos flirtuoti ir susitikinėti su kitomis. Atrodo, kad sugrįžusi namo Laura patiria tapatybių tam tikrą susvyravimą; ji nesijaučia čia mylima, bet ir kaip menininkė ir užkietėjusi vegetarė mieste taip pat nėra laiminga. Tai kas iš jos beliko?

 

Laura nusimauna batelius ir branda į šviežias karvės išmatas, bando susigrąžinti ir pajusti tai, nuo ko ji bėgo.

 

Iš tikrųjų filmas tarp kaimiškosios ir miestietiškosios danų kultūros gali lengvai koreliuoti ir su lietuvių patirtimis, keičiant socialines tapatybes, bandant prisitaikyti kitoje terpėje bei kuriant iš naujo savo pasaulį. Iš kitos – filmas apie pyktį ir atleidimą, apie nuoskaudas ir savęs išlaisvinimą arba to negalėjimą padaryti. Kultūriniais kontrastais sudurstytas pasakojimas primena kažkuo mūsų buvusį serialą „Giminės“, pasakojama iš esmės apie sunkius ir slogius dalykus, tačiau režisierė retkarčiais karčioje dramoje randa juodosios komedijos elementų ir juos panaudoja. Kuria savitą psichologinę įtampą tarp Lauros ir Katerinos, nors iš kitos pusės lyg ir aišku, kad vestuvių dieną tarp moterų anksčiau ar vėliau įvyks muštynės. Visada kine nepatikiu, kai dvi besipešančios moterys, susidraskiusios sukneles ir išsirovusios plaukus, gali nei iš šio, nei iš to nuleidusios garą pasipasakoti savo traumas ir nuoskaudas, apsikabinti, nusiprausti, „nugręžti ašarą“ ir grįžti į gyvenimą. Tai taip nelogiška ir holivudiška, kad tai tampa šio filmo kulminacine kliše, nors, atrodo, pati pasakojimo medžiaga išties gera. Gal pernelyg nueita į klišes dėl to, kad istoriją bandoma užbaigti pozityviai ir viltingai?

 

Visgi filmą vertinčiau kaip danų pusėtinai pavykusi, kurį nesunku žiūrėti, ypač tiems, kurie mėgsta europietišką kiną. Danų ūkio laukai, karvės, vestuvės daržinėje – kaip lietuviška, patikėkite! Veikėjai šaržuojami, labiau primena komedijos veikėjus, nei rimtos dramos, bet ne tiek, kad taptų absoliučiomis karikatūromis, nes pats geriausias dalykas – Lauros besiveriantis dvilypumas, kuris tampa viso filmo akstinu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela