Tine Høeg. „Tour
de chambre“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 336.
Sveiki, skaitytojai,
Skandinavai garsėja ne tik savo gerais ir Lietuvoje
gerai parduodamais detektyvais, bet ir rimtąja literatūra. Tiesa, nedaug jos
tenka perskaityti, tačiau tiek norvegų, tiek švedų, tiek danų literatūra
lengvai skaitoma ir dar daugiau apmąstoma. Neseniai leidyklos Raros teko
perskaityti danų novatoriškosios rašytojos Olgos Ravn romaną Darbuotojai,
gal dėl to su kitos danų rašytojos Tine Høeg (g. 1985) kūriniu Tour
de chambre randu nemažai panašumų, ypač romano forma. Romaną į lietuvių
kalbą išvertė patyrusi vertėja Ieva Toleikytė.
Romaną perskaičiau nepaprastai greitai, per kelias
dienas, nors esu didelis lėtojo skaitymo šalininkas, todėl knyga mano rankose
užsibūna. Istorija papasakota nepaprastai ritmingai ir šiuolaikiškai. Pagrindinė
veikėja Asta, kuriai 33, yra kviečiama į Gėlę, kurioje bus minimos Augusto
netekties dešimtmetis. Netrukus romano pasakojimas įsišakoja į dvi laiko atkarpas:
vienoje Astai 23-24 ir ji atsikrausto į danišką bendrabutį, susipažįsta su
draugės Mai, kuri ir pasiūlo draugei įsikraustyti, aplinkiniais draugais. Mišri
komuną primenanti bendruomenė dalijasi svetaine, šaldytuvu ir kitais buities
įrankiais, todėl netrukus ir Asta pasijunta bendrabučio dalimi, nors ir sunkokai
sekasi rašyti romaną apie lenkų skulptorių. Netrukus Asta įsimyli savo
geriausios draugės draugą Augustą, jiedu nuolat susižvalgo ir toje ankštoje
erdvėje pamažu ima kilti įtampos...
Iš vienos pusės romanas lyg ir lėkštokas, nes pasakojama
apie jaunos moters Astos pavydą savo draugei Mai. Toks daniškas bohemiškas
gastrolių po kambarius romanas, kuriame gvildenamos myliu-noriu-negaliu
temos, tačiau būtent romano fabula, forma ir pasirinkta pasakojimo kompozicija
yra nepaprastai žavi. Skaitydamas vis galvojau, kodėl man taip malonu skaityti
tą netaisyklingos gramatikos „sukapotą“ tekstą? Ogi dėl to, kad akys jau
pripratusios socialiniuose tinkluose, būtent smegenys yra pripratusios prie
tokio pasakojimo, bėgimo kaskadomis tekstu. Tai greitojo skaitymo malonumas,
turint galvoje, kad tai romanas. Iš tikrųjų lyg ir primintų išsikvėpusį
fragmentuotą postmodernizmą, tačiau postmodernūs kūriniai jau seniai Europoje prarado
populiarumą, todėl Tour de chambre, kaip ir Olgos Ravn Darbuotojai
atveria naują asociatyvų rašymo būdą, kuris turi postmodernizmui būdingo suskaidymo,
tačiau priešingai nei ankstesnis rašymo stilius, Tour de chambre kažkoks
artimas, keistai atpažįstamas, todėl netrikdo facebookinis srautas.
Tine Høeg
Kita vertus, yra papilkintų skyrelių, kurie imituoja whatsupo
ir messengerio susirašinėjimus – tai nėra jokia naujovė, mes, lietuviai,
taip pat jau turime ne vieną kūrinį, paveiktų socialinio tinklų susirašinėjimo
formų, tačiau autorė tą daro ne bet kaip, o poetiškai ir organiškai išgaudama
dviprasmybes, o situacijos dažnai atrodo paradoksalios dėl išskirtinės
poetikos. Pavyzdžiui, vienas veikėjas Hanibalas, kuris nuolat kuičiasi
virtuvėje, paskleidė nemalonų kitiems kvapą: „Kas čia taip smirda? // vėlai
vakare iš socminio pareina Sifė // Hanibalo kepenėlės sakau (p. 113)“. Tas
toks metaforinis ir metoniminis kalbėjimas kelia intelektualaus humoro įspūdį. Autorė
kai kada piešia ir buitinius poetinius vaizdinius, pvz., „kai kam tikru
kampu atsistoju / po dušo galva, atrodo kad // iš mano spenelių trykšta vanduo
(p. 82).“ Ir visa šioji spalvų, nutylėjimų ir sutrumpinimų rašymo technika socialinės
aplinkos ne tik neprislopina ir neapriboja, bet ją kaip tik išplečia ir sukuria
vaizduotės siautulį, lyg vėlei žiūrėtum serialą Draugai.
Ir visgi, ką reiškia šis prancūziškas terminas Tour
de chambre? Tikriausiai dažnas prieš skaitydamas jau spėjote pasidomėti. Šiuo
atveju, tai teminis vakarėlis, kada nuomininkai keliauja iš vieno kambario į
kitą ir geria, linksminasi žaisdami įvairius kambario teminius iššūkių
žaidimus, flirtuoja ir dūsauja dėl savo gyvenimo. Man tai kažkuo priminė mano
paties studijų bendrabutį, tik kad teminių kambarių turo nedarydavome. Bet romanas
nėra, sakyčiau, paveiktas vien tik socialinių medijų, jis konstruojamas ir kaip
šiuolaikinio meno idėjinė instaliacija. Vieno iš veikėjo mama – garsi Danijos
menininkė, pripažinta visame pasaulyje, kuri rengia parodą apie gyvenimo
tamsumą, ribas. Asta jaučia turinti ryšį su šiuo meniniu kūrinių, ji taip pat
ieško šviesos kūryboje ir meilės reikaluose, bet pernelyg dažnai jaučiasi
bejėgė ką nors pakeisti. Tour de chambre irgi veikia kaip instaliacija,
veikėjai kaip lėlių namelis, erdvėje uždaryti tarsi realybės šou sąlygomis,
kurie ieško savo gyvenimuose šviesos ir bando suvokti, kas jie tokie esą.
Gal mažiausiai mane įtikino perdėtas Astos kaltės
jausmas prieš geriausią draugę Mai. Visą dešimtmetį ruošėsi papasakoti apie
savo santykius su Augustu, tačiau padaro tai kaip tikra menininkė – parašo romaną,
duoda perskaityti ir, žinoma, sulaukia draugės pritarimo. Visgi romano visumos
audinys man labai plastiškas, dinamiškas, šmaikštus ir poetiškas. Perskaičiau
kaip išgalvoto kokio nors žmogaus socialinio profilio įrašus, tačiau gavau ir
tikros literatūros. Rekomenduočiau Tour de chambre kaip kitokią skaitymo
patirtį, kurią, manau, daugelis iš jūsų tikrai priimsite teigiamai.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą