Sveiki,
Įdomu, kad buvau dar iš ryto parašęs kiek kitokį šio
įrašo variantą, ne tokį optimistinį, bet pagalvojau, ar tikrai generuoju gerai
rudens idėją, ar tikrai noriu taip jaustis ir visu tuo dalytis, todėl pratęsiu
kiek kitomis spalvomis.
Kaip ir kiekvieną rugsėjį turėčiau ką nors daryti. Bėgti
ir kaip nors dar sustabdyti laiką, auksinę pavakario šviesą, rugpjūčio prislopintas
šviesos natas, tačiau tikrovė tokia, kad to padaryti neįmanoma. Vakar perskaičiau
Ilzės Butkutės eilėraštį apie rugpjūčio šviesą ir nustėrau, nes taip taikliai
ir emocingai, taip arti gamtos ir besitraukiančios rugpjūčio šviesos, kad
belieka pritarti. Tas jausmas, kad vis per mažai įsisiurbėm, per mažai patyrėm,
per mažai dar saulės, dar norisi, dar šiek tiek ilgesnių vakarų, bet tikrovė
tikriausiai tokia, kad tiek, kiek yra, tiek ir pakanka. Tai mes iš vidaus,
genami nostalgijos, vis kažkaip generuojame nepakankamumą ir trūkumą, kad gerų
ir spalvingų dalykų, kad šiltos vasaros vis per mažai.
Žinau, kad rutinos algoritmas rudenį sustiprėja, kad
nesinori, jog rytas prasidėtų nuo žadintuvo į darbą, nuo paskubomis išmaukto
kavos puodelio, skutimosi reikmenų. Ruduo pirmiausia man kvepia drėgme, vonios
procedūromis, šampūnais, skutimosi putomis, nes juk kasryt tik tai tą ir darau.
Kai kas pirmiausia apeina sodybą ir apžiūri laukinių žvėrių pėdsakus. Aš viso
to neturiu, o turiu tai, ką turiu.
Šį rudenį norėčiau išsilaikyti teises, norėčiau
pradėti lankyti sporto klubą, išmokti geriau vienos užsienio kalbos, daugiau
generuoti pozityvumo ir jaustis pozityviai, bet žinau, kad tai metai iš metų
einančios mintys, kurios nenuveda prie ryžto imti ir padaryti, nes nebelieka
laiko. Ruduo pas mane skūpas galimybėmis. Visada taip buvo. Tad nebesinervinu
dėl to. Užtenka kartais geros knygos, gero filmo, spektaklio, organizmo valymo dienos
ir, žiūrėk, vis tiek šviesiau pasidaro gyvenime.
Vis dažniau pagaunu save įsivaizduojantį, kad turiu
puikų ir jaukų namuką netoli tvenkinio, kur skraido uodai, kurkia varlės, kur
saulė kaskart atsispindi besileidžianti, kur išlekia stirnos ir bulves
knisantys šernai, bet niekas nelipa ant galvos, tik tyla ir ramybė, kur
nereikia pamiršti savęs, kur esi izoliuotas saugumo ir gamtos, kur nereikia
apsimesti, kuo nesi. Kur sėdi ant slenksčio ar terasos kėdės, apsigobęs pledu
su čiobrelių arbata rankoje, o paskutinius drugius po kiemą vaikosi palaidi ir
taikūs šunys.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą