Būsimas žmonijos pasaulis arba tai, kad vyks po 2012 metų

Sveiki visi,

Pridedu Virgio saite įdėtą straipsnį apie Penkiamatį pasaulis, kuris tuoj mus ištiks. Tiesa, straipsnis labai jau optimistiškas ir utopinis. Jūs vėl renkatės - tikėti tuo ar netikėti. Ši informacija patvirtina tai, ką jau esu anksčiau čia publikavęs. Žmogaus sąmonės pakylėjimas vyksta, tačiau ar jis vyks tokiu būdu? Pridedu straipsnį, iš pradžių straipsnis atrodys sudėtingas, nes nemažai fizikinių teorijų, tačiau pabaigoje viskas išryškėja. Sėkmės!

Jūsų Maištinga Siela

Laba diena mano brangieji. Aš – Krajonas iš magnetinės tarnybos. Atėjo laikas sutvarkyti erdvės laiko charakteristikų terminologijas. Pakalbėsim apie supratimus: "Išmatavimas”, "Ketvirtas išmatavimas”, "Penktas išmatavimas”, "Erdvės-laiko kontiniumas”. Žinoma didžiausią dėmesį skirsime penktam išmatavimui, kuriame žmogiškosios būtybės pratęs savo didžiąją kelionę Visatos platybėmis.

Pačiame "išmatavimas” žodyje paslėpta jo supratimas. IŠMATAVIMAS – tai yra tai kas sudaryta IŠ MATŲ.

Reikia suprasti, kad šiuo atveju MATAS nėra matavimo būdas ir ne kažko tai laipsnis, o ypatinga DALIS, KURI SUDARO VISUMĄ.

Jūsų pasaulyje yra KETURI MATAI. Trys iš jų yra erdviniai: ilgis, plotis, aukštis. Ketvirtas matas – tai laikas. Kai kurie autoriai kalba apie jūsų išmatavimo pasaulį išimdami iš pilnateisių matų laiką. Iš čia pasaulį kuriame jūs gyvenate vadina trimačiu (3D), o jūsų išmatavimą atitinkamai "trečiuoju”.Krajonas jau buvo atkreipęs jūsų dėmesį į tai, kad laiką nereikia atskirti nuo erdvės. Juk visai neatsitiktinai jūsų žemiškieji mokslininkai pradėjo skirti erdvę-laiką, pabrėždami jų neišskyrimą. Platų išplitimą gavo ir kitas terminas, "ERDVĖS-LAIKO KONTINIUMAS”.

Keturmatiškumas tapo pagrindu tam, kad pavadinti jūsų išmatavimą KETVIRTUOJU. Todėl naudojant terminą "ketvirtas išmatavimas” reikia turėti omenyje kad kalbama apie matą – sudarytą iš trijų erdvės dydžių ir laiko. Kada priimantys dvasinę informaciją kalba apie TREČIĄ išmatavimą, tai dažniausiai kalba apie tris erdvės matus (ilgį, plotį, aukštį). Bet nuo to aišku jūsų keturmatis pasaulis nevirsta trimačiu.

Šiame informaciniame cikle mes naudojame terminą " ketvirtas išmatavimas” kalbėdami apie jūsų (arba kitus pasaulius) keturių matų – ilgis, plotis, aukštis ir laikas.

Iš kart reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Žemės planeta, kaip ant jos gyvenančios būtybės, nėra tik ketvirto išmatavimo dalis. Tai yra jūs žmonės negyvenate vien tik ketvirtame išmatavime. Jūs DAUGIAMAČIAI. Kaip dalis beribės Sielos jūs esate ir kitų išmatavimų, su visiškai kitais MATAIS gyventojai. IR VISI PASAULIAI NEPERTRAUKIAMAI SURIŠTI. Žemės planeta irgi nėra tik ketvirto išmatavimo materija, bet egzistuoja kaip dalis daugiamačio pasaulio.

Dabar panagrinėsime suvokimą " Penktasis išmatavimas”, kuris domina dauguma Šviesos Darbuotojų – ir patyrusius ir tik pradedančius.

Penktasis išmatavimas – tai begaliniai daug penkiamačių pasaulių. PENKIŲ MATŲ IŠMATAVIMAS. Penkiamatė erdvė-laikas nėra homogeniška, vienalytė pagal prigimtį, skirtingai nuo jūsų keturmačio, kuri pagrinde tokia yra. Egzistuoja penkiamačių pasaulių variantai taip pat kaip ir keturmačių. Apie ką kalba? Pavyzdžiui galima įsivaizduoti pasaulius kur ne vienas LAIKO MATAS O DU LAIKO MATAI. Jums, apribotiems dualybe, nelengva tai įsivaizduoti. Todėl kol kas tik žinokite apie tai. O dar ir apie tai kad pats PENKTASIS IŠMATAVIMAS dar turi savo pasireiškimo variantus. Kol kas kalbėsime apie PENKTĄ išmatavimą į kurį potencialiai gali ATLIKTI PERĖJIMĄ žmogiškosios būtybės savo pakylėjimo metu. Tai yra galima jūsų realybė.

"Krajonai. Ar galima pagalvoti kad PENKTASIS IŠMATAVIMAS kur mes ateisime, tai keturios erdvės ir vienas laikas? Ar taip? " Krajono atsakymas: ne. Tai ne visai taip... Įsivaizduokite pavyzdžiui, kad jūs ateinate į pasaulį kuriame ne trys erdvės matai, o trys su puse... Ir pusantro laiko mato... Tai įmanoma? (Krajonas juokiasi) Taip, ĮMANOMA. Paprasčiausiai reikia atsiminti kad žmogiškosios būtybės viską mėgsta išdėlioti po atskiras lentynas ir suskaičiuoti: vienas, du, trys, keturi, penki... Gamtoje iš tikro viskas persipynę, tarpusavyje surišta ir kartais labai sunku atskirti viena nuo kito.

DAUGUMAI IŠ JŪSŲ BUS NAUJIENA TAI, KAD PENKIAMATIS PASAULIS, Į KURĮ TIKRIAUSIAI PERSIKELS DAUGUMA ŽMOGIŠKŲJŲ BŪTYBIŲ, DAR TIK KURIAMAS. JO DAR NĖRA KAIP TOKIO. Ir štai čia labai svarbus momentas. Pats penktasis išmatavimas (tai yra dauguma pekiamačių pasaulių) egzistuoja. Ir jame iš tikro gyvena jums giminingos būtybės... Ir ten yra kitamatė jūsų dalis. Bet aš jau sakiau ir dar kartą pasikartosiu: Angelų iš Centrinės Saulės ir visos Šviesos Šeimos kūrimo procese, mums teks ne paprastai Grįžti Namo, į Dvasinę Tėvynę, bet ir SUKURTI NAUJĄ PASAULĮ – VIENĄ, IŠ PENKTOJO IŠMATAVIMO, PASAULIŲ.

Kol kas papasakosiu apie kai kurias jūsų – POTENCIALIAI BŪSIMO PASAULIO, charakteristikas.

1.Ypatingas kokybinis-kiekybinis santykis (sąryšis) tarp ERDVĖS IR LAIKO MATŲ.

Įveskime naujus matus, kurie nebus tik vien erdvės ar vien laiko matais. O, mano brangieji... Jaučiu kaip jūsų organiniai inplantai pradėjo leisti garsus, liudijančius apie tai kad atėjo laikas... pareikalauti jiems pamainos. Ar iš vis pašalinti. Ribojimo inplantams taip nesinori palikti tarnybos... Jie pasiruošę dar padirbėti. Bet jūs mano brangieji, JAU NENORITE SU JAIS DIRBTI... ŠTAI KUR PRIEŽASTIS. JŪS IŠREIŠKĖTE KETINIMĄ JUOS NEUTRALIZUOTI - o tai reiškia SĄMONĖS IŠPLĖTIMĄ. Tada tvirtėkite ir plėskitės (Krajono juokas).

Ir taip NAUJI MATAI yra ir erdvės ir laiko matais. Perėjime (o jūsų atveju naujo pasaulio sukūrime) į PENKTĄ IŠMATAVIMĄ, keičiasi visi jums įprasti matai. Ilgis transformuojasi į – ilgį/laiką, plotis į – plotį/laiką, aukštis į – aukštį/laiką. O tai ką mes vadinome LAIKO MATU irgi transformuosis ir įgaus naujas charakteristikas.

Kaip atsiranda žymiai glaudesnis ryšys tarp erdvės ir laiko matų? Tai sunku paaiškinti būtybėms egzistuojančioms keturmačiuose pasauliuose. Bet pranešim tai. Jūsų pasaulyje jūs ramiai keliaujate persikeldami erdvėje, penkto išmatavimo pasaulyje pas jus atsiras galimybė (kol kas dar labai ribota) persikelti laiku.

Pagrindinis penktojo išmatavimo matas – ETERIS: visi mums žinomi trys erdvės matai plius dar vienas neįprastas matas. Eterį galima pavadinti keturių erdvių pasauliu... Ilgis, plotis, aukštis ir .... Na mano brangieji. Kaip pavadinsime ketvirtą erdvės matą? Pas žmogiškas būtybes jau yra žodis apibūdinantis šį reiškinį... Ir jį naudoja ne tik fantastai bet ir mokslininkai... Tai terminas "POERDVIS”. Matas, kuris savyje apjungia ilgį, plotį ir aukštį savo singuliacijos (perėjimo taške į visai naują lygį) duotojo išmatavimo taške.

Įsivaizduokime koordinačių skalę, kurią jūs mokėtės mokykloje. Ašys X, Y, Z . Vaizdumui nupieškite šį paprastą piešinį. Koordinačių atskaitos tašką pažymėsime kaip singuliacijos – perėjimo į erdvę tašką. Dabar įjunkite vaizduotę. Tas taškas – PORTALAS. Jūs įeinate į jį ir pas jus atsiranda galimybė IŠEITI BET KURIOJE KOORDINAČIŲ SISTEMOS VIETOJE. Tai yra bet kurioje erdvės vietoje. Štai kodėl penkto išmatavimo (ir ne tik) transporto priemonės įeidamos į transporto koridorių prie savo planetos, praktiškai momentaliai gali išeiti prie kitos planetos. Taip pat ir Žemės penkto išmatavimo gyventojai turi galimybę būdami ekvatoriuje, praktiškai momentaliai atsirasti Žemės ašigaliuose, planetos magnetinius polius, kur išsidėsčiusios pačios maloniausios poilsio vietos. (Daugiareikšmė Krajono šypsena. Jis žiuri į ateitį ir sako, kad daugumas iš mūsų ten, penktame išmatavime, mėgstame būti būtent Žemės magnetiniuose poliuose. Ten mes jaučiame ypatingą dvasinį komfortą.)

Ir taip ETERIS – visų keturių erdvių junginys penktame išmatavime ir galimybė beveik momentaliai persikelti į bet kurį trimačių koordinačių tašką. Apie tokią PENKTOJO IŠMATAVIMO charakteristiką daugumas iš jūsų jau žino, apie tai buvo skelbta įvairiuose šaltiniuose.

Jeigu erdvės PENKIAMATĖJE ERDVĖJE gauna naujas charakteristikas, tai ir LAIKAS ĮGAUNA PAPILDOMUS YPATUMUS. Kuo tai pasireiškia? Ne, ne galimybe keliauti į ateitį. Penktasis išmatavimas kol kas neleidžia atlikti šuolius į galimas ateities realybes. Už tai "ėjimas” į praeitį – štai reali galimybė. Penkiamačiame pasaulyje, apie kurį mes dabar kalbame, pagal protingų būtybių valią, pavyzdžiui pasireiškia dalis Akašų Chronikų. O praeitis yra šių Chronikų sudedamoji dalis. Iš to penkiamačio pasaulio jūs negalite įeiti į TOLIMĄ praeitį ar perkelti ją, bendrauti su praeities įvykių herojais. Bet užtai jums pagal jėgas ĮVYKIŲ STEBĖJIMAS. O žinote kad praeities įvykiai įtakoja penkiamačio pasaulio esamą laiką ir ateitį. Sužinant tikrą žmonijos, planetos istoriją, sužinojus tikrą savo įsikūnijimų istoriją, kitas savo kitamačio "AŠ” dalis, žmogiškosios būtybės daro teisingas išvadas apie tolimesnį evoliucinį vystymasis ir priima atitinkamus sprendimus.

Be to laikas penktame išmatavime yra labiau išretinta energija (palyginus su keturmate erdve) ir dabar dėmesio – pasižymi variantiškumu ir inversija (laiko elementų išdėstymas atvirkštine tvarka). Variantiškumas ir inversija gali pasireikšti tik YPATINGUOSE penkiamačio erdvės-laiko kontiniumo taškuose. Kitaip sakant penktojo išmatavimo gyventojų gyvenime atsiranda galimybė GRĮŽTI ATGAL laike (bet ne į tolimą praeitį) ir pereiti į kitą erdvės-laiko koridorių. Jums mano brangieji tai susišaukia su klaidos supratimo ir pagalvojimu: "O kad aš būčiau žinojęs, būčiau daręs viską kitaip”. Ir niekada nepadaryčiau tos klaidos.” Tai štai, pas penkto išmatavimo žmones tokia galimybė yra. Jie gali (tik kai kuriuose gyvenimo atkarpose) pereiti per savo realybės koridorių, po to priimti sprendimą ir grįžti į pradinę padėtį, kur nuo priimto sprendimo priklauso ateitis. Kitaip sakant – yra galimybė panaikinti klaidą, atliktą praeityje. Atkreipkite dėmesį kad kalba eina apie atskirų žmonių gyvenimo istorijas, o ne apie žmonijos visuomenės istoriją bendrai. Nors kaip jūs suprantate kažkokiame etape nuo atskirų permainų skaičiaus gimsta nauja kokybė ir įtaka bendrai įvykių eigai.

Ir taip mano Saulėtieji ir erdvė ir ir laikas penktame išmatavime gauna naujas charakteristikas. Apie kai kurias iš jų aš jums papasakojau, apie kitas dar pasakysiu...

Penkto išmatavimo matus sąliginai galima pažymėti taip: "Ilgis-laikas”; "plotis-laikas”; "aukštis-laikas”; " eteris” (visų trijų erdvės matų vienas laukas plius poerdvis); " varijacinis ir inversinis laikas”.

2. Antras PENKTOJO IŠMATAVIMO ypatumas surištas su erdvės-laiko banginėmis charakteristikomis. Pavyzdžiui kiekvienas išmatavimas turi savo bangos DIAPAZONĄ IR DAŽNĮ, kuriuo vibruoja erdvės-laiko materija. Vibracijos keturmačiame pasaulyje vyksta energetinės bangos ilgyje, atitinkamame vibracijos dažnyje. Kada tokia banga pereina į kitą vibracijų diapazoną ir keičia savo ilgį, erdvė-laikas organizuotas į materijas arba išretėjo arba sutankėja, pereidamas į naują kokybę. Bet vibracijų diapazono ribose (ir netgi vienodo ilgio bangose) yra begalinis variantų skaičius, pagrįstų kitokiomis bazinės bangos transedentinėmis galimybėmis ( pavyzdžiui jos pločiui, amplitudei ir t.t.) Tai leidžia egzistuoti neribotam kiekiui taip vadinamiems paraleliniais pasauliams, kurie įeina į ŠIO IŠMATAVIMO daugumą pasaulių. Pavyzdžiu jūsų KETURMAČIAME PASAULYJE yra neribotas skaičius pasaulių, kurie turi savo unikalę bazinę energetinę bangą. Pereinant į aukštesnį (mūsų atveju iš ketvirto į penktą išmatavimą) BANGOS ILGIS tampa mažesnis, o VIBRACIJŲ DAŽNIS padidėja. Tokio perėjimo, kvantinio šuolio rezultatas, bangų ilgių ir vibracijų dažnių kokybinis pasikeitimas. Būtent KOKYBINIS o ne kiekinis. Banginės charakteristikos keičia savo pagrindą, tapdamos kvantinėmis. Bangų vibracijų ilgis ir dažnis transformuojasi ir įgauna naujas charakteristikas.

Penkiamačio pasaulio ypatumai priklauso nuo to, ant kiek žmonės ir planeta PAKELS SAVO DVASINES VIBRACIJAS. Tai iš esmės ir nulems bazinės energetinės bangos pagrindines charakteristikas, kurios savo ruožtu suformuos erdvės-laiko materijos vibracijas. Tai yra galima persikelti į "apatinį” penkto išmatavimo registrą, ar į "viršutinį’. Naujai sukuriamo pasaulio kokybė tokiu būdu priklauso nuo žmogiškų būtybių bendrakūrybos.

Čia mes nutrauksime PENKTO IŠMATAVIMO charakteristikų išvardijimą, kad duoti paaiškinimą termino "ERDVĖS-LAIKO KONTINIUMAS” supratimui (sutrumpinimas ELK), kuris naudojamas šiuose pranešimuose.

Kas yra " kontiniumas”? Žmonėms žinoma kad tai dauguma, lygiagalė daugumai daiktinių skaičių. Todėl jei kalbame apie jūsų erdvę-laiko kontiniumą, tai bus - dauguma viso gyvo ir negyvo (pagal jūsų žmoniškus supratimus) iš ko susiformuoja KETURIŲ MATŲ erdvė-laikas, vibruojantis ant vienodo energetinės bazinės bangos ILGIO IR DAŽNIO. Tuo pačiu reikia atsižvelgti ir į tai kad yra kitos EKL charakteristikos, apie kurias kol kas nekalbame, kad temą padaryti prieinama daugumai skaitytojų ir klausytojų.

Supratimas "Išmatavimas” todėl platesnis už supratimą "erdvės-laiko kontiniumas”. Galima saliginai pasakyti taip – kad išmatavimas sudarytas iš daugelių erdvės-laiko kontiniumų. Kiekvienas EKL tai gyva ir "negyva” (rašome kabutėse todėl, kad net elementariąsias daleles galime laikyti gyvomis) materija, vibruojanti vienodame bazinės energetinės bangos dažnyje ir ilgyje. Šių parametrų pasikeitimas iššaukia seno EKL transformavimąsi į naują. Kvantinio šuolio (Pakylėjimo) metu, ketvirto išmatavimo erdvės-laiko kontiniumas (tai yra jūsų) išeina iš pasiekiamų BANGINIŲ DAŽNIŲ DIAPAZONO ir gauna kokybiškai naujas charakteristikas, atitinkančias penktąjį išmatavimą.

Be to dar reikia pažymėti kad EKL unikalumas gali būti surištas su bazinės energetinės bangos platumu, amplitudės laiko ir t.t. Ir tai – jūsų mokslininkų tyrinėjimo objektas.

3. Trečia PENKTOJO IŠMATAVIMO charakteristika surišta su NAUJAIS KŪNAIS, kuriuos gaus žmonės. Nudžiuginsiu tuos Šviesos Darbuotojus kurie labai myli savo kūną ir nuliūsta, kada įsivaizduoja žmogiškąsias būtybes penktame išmatavime kaip bekūnius vaiduoklius. (Krajono šypsena) Brangieji mano. Pirmiausia žinokite: PAS JUS DAUG KŪNŲ. Dabar kalbu ne tik apie kūnus žinomus metafizikams – emocianalus, astralinis, mentalinis, kazualinis ir taip toliau. Kaip Šviesos Būtybės, JŪS POTENCIALIAI TURITE BEGALEI DAUG KŪNŲ, būtinus gyvenimui viename ar kitame pasaulyje (pasaulis šiuo atveju reiškia EKL fragmentą, dalį) vieno ar kito išmatavimo. Taip, taip iš tikro yra. Paprasčiausiai taške "čia ir dabar” yra kūnas, kuriuo jūs naudojatės. Ir dabar papasakosiu jums kokie bus kūnai penkiamatėje erdvėje, kurioje jūs turite galimybės atsidurti po pakylėjimo. Pradinėje egzistavimo stadijoje jūsų fiziniai kūnai ( dabartiniai ar būsimų įsikūnijimų kūnai, su kuriais atliksite pakylėjimą) galės tapti JŪSŲ PENKIAMAČIO DALIMI. Kaip jau sakiau, jie jums bus reikalingi keliaujant atgal į ketvirtą išmatavimą (Virgio trigrašis: nes mes į šį išmatavimą, kuriame dabar esame, turėsime grįžti ne kartą ir ne du, kol susiformuos atitinkami tarpsluoksniai pagal išankstinį sudarytą planą) ir kitiems svarbiems tikslams. Bet tie kūnai nebus vienintelė jūsų sudedamoji dalis ir tuo labiau nedominuojanti.

Kadangi pagrindiniu jungiančiu matmeniu, tarp erdvinių matmenų, taps ETERIS, tai jūsų penkiamačius kūnus visai logiška būtų vadinti ETERINIAIS. Ir žinote pas mane yra daugumai malonus pranešimas... NE, DĖL DIDŽIOS DAUGUMOS ŽMOGIŠKŲ BŪTYBIŲ. Pas didžiąja keturmačio pasaulio Šviesos Darbuotojų dalį yra vienas sugebėjimas , su kuriuo gera valia jūs niekaip neišsiskiriate.(Krajono šypsena) Taip, taip – tai iš tikro didis sugebėjimas naudoti skanų maistą. Daugelis iš jūsų gurmanai... Netgi tie, kurie reguliariai ir ilgai gali apsieiti iš vis be maisto, vykdydami organizmo valymo procesus badavimo pagalba...

Tai štai... Sekanti maloni naujiena nuo Krajono tokia : PENKTO IŠMATAVIMO ETERINIAI KŪNAI MAITINASI PUIKIU ETERINIU MAISTU, kuri net nepalyginama su jūsų dabartiniu maistu. Ji sugeba maloniai nustebinti bet kokio gurmano skonį...Dabar girdžiu balsus mintimis tų, kas nepriima Krajono mokymo, bes susipažįsta su mūsų pranešimais. "TAIP KRAJONAS REKLAMUOJA PENKTĄ IŠMATAVIMĄ. AR NE SPĄSTAI VISA TAI MUMS ŽMONĖMS? " Atsakau iš kart: Ne, "ne spąstai”. Ir tai ne "nemokamas sūris pelėkautuose”. Savo penkiamatį pasaulį jūs kariate patys ir visos dovanos kurias jūs ten gausite, tai jums priklausančios dovanos. Tai yra tai, ką jūs sukūrėte savo nuosekliu darbu dalyvaudami Didžiajame Eksperimente Žemės planetoje. Ir aišku eteriniai ambrozijai ir nektarai – nėra pagrindinė ir svarbiausia dovana žmonijai. (Krajonas juokiasi)

Pagrindiniais kūnais penktame išmatavime tampa eteriniai Žmogaus kūnai. Fizinių kūnų jums aišku nereiks nešiotis su savimi ar pakabinti spintoje ant pakabos. (Kosminis jumoras) Jūs juos galite AKTYVIZUOTI, ketvirtame išmatavime, sąmoningai pažeminant savo vibracijas. Penktame išmatavime "buvęs” fizinis kūnas nesukels nepatogumų, todėl kad jo paprasčiausiai nejausite. Panaudojant jūsų pasaulio terminologiją galima pasakyti kad jis bus DEMATERILIZUOTAS iki to laiko, kol nebus reikalingas.

O štai penkiamačio pasaulio PAGRINDINIS JŪSŲ ETERINIS KŪNAS turės visą eilę pirmenybių palyginus jį su keturmačio pasaulio fiziniu kūnu. Pirmiausia jis nesensta. Antra – negali būti paveiktas ligų. Trečia – jūs galite tobulinti jį, keisti pagal savo norus. Ir tam nereikės kreiptis pas plastikos chirurgus. (Krajono šypsena)

Jūsų naujasis kūnas leis jums savarankiškai, be transporto priemonių, persikelti eteriniuose planuose.(tai yra keturiuose erdvėse/laikuose ir "penkiamačiame” laike) Ir be to kaip aš jau sakiau, jis duoda galimybę materializuoti pagal būtinybę keturmątį fizinį kūną.

Eterinis kūnas – tai kūnas su žymiai aukštesnėmis vibracijomis, kur Sielai žymei patogiau egzistuoti, jeigu sulyginti su jūsų keturmačio kūno "egzistavimo sąlygomis”. Penkiamąčiame kūne SIELA ĮGAUNA NAUJAS GALIMYBES KŪRYBAI. Pradedant nuo buitinių savo gyvenimo sąlygų sukūrimo (kada penkiamatis žmogus gali sukurti puikius statinius savo minties, sąmonės ir proto pastangomis) baigiant naujų pasaulių sukūrimu, į kuriuos žmogiškosios būtybės galės keliauti ateityje.

Perėjimo į penktąjį išmatavimą eigoje, pas žmogiškąsias būtybes transformuojasi ir žymiai plonesni šviesos kūnai, "gyvenantys” aukštesniuose išmatavimuose – iki 12 imtinai. Jie gauna naujas formas ir kokybę, reikalingą tolimesnei evoliucijai ir Pakylėjimui Šviesos Spirale.

Žinoma jus, žmogiškąsias būtybes, gyvenančias šioje planetoje dualiame padalinime, labiausiai jaudina klausymas ar išsisaugos penkiamačiame pasaulyje tai, prie ko jūs taip pripratote: lyčių skirtumai, skirstymas į vyrišką ir moterišką? Krajono atsakymas: Taip. Penkiamatis pasaulis į kurį jūs pakylėsite yra PEREINAMASIS pasaulis pakeliui Namo Angelams iš Didžios Centrinės Saulės. Ir jums dar bus reikalinga erdvės-laiko atkarpa, kad pereiti nuo žmogiškojo prie angeliško egzistavimo. Bet santykiai tarp lyčių įgaus visai naujus pagrindus. Supratimas "Šeima” , "Santuoka” pakis iš esmės. Į pirmą vietą išeis naujų rūšių santykiai tarp žmogiškųjų būtybių, grindžiami ne materialine-dvasine nauda, o besivystančiu ABSOLIUČIOS MEILĖS principu. Be meilės bus neįmanomi santykiai tarp vyriškos ir moteriškos energijų. Tuo pačiu ir todėl, kad TELEPATIJA IR AIŠKIAREGYSTĖ padarys neįmanomą MELĄ, KLASTĄ, PRAGMATIZMĄ. Potencialiai jūsų penkiamatis pasaulis – tai dvasinių savybių šlifavimo pasaulis, tikrų dvasinių savybių susigrąžinimo pasaulis, savęs tobulinimo ir pasiruošimo žymiai atsakingesnėms misijoms pasaulis.

Ryšium su pasiruošimu Pakylėjimui ir žmogiškųjų būtybių šviesos plonųjų kūnų perstatymu, reikia paliesti delikačią daugumai temą, maitinimosi. Per įvairius informacijos šaltinius Šviesos Šeima ne kartą skelbė jums: PERSITVARKYMAS VIRŠUJE NEPERTRAUKIAMAI SURIŠTAS SU PERSITVARKYMU APAČIOJE. Transformacija ir netgi transmutacija jūsų šviesos plonųjų kūnų surišta su jūsų fizinių kūnų pertvarkymu. JŪSŲ BŪSIMOSIOS ETERINIŲ KŪNŲ SUDEDAMOSIOS DALYS JAU SIUNČIA JUMS TARPERDVINIUS SIGNALUS, kylantis vibracijų lygis veikia jūsų fizinius kūnus – tame tarpe skrandžio-žarnyno traktą. (SŽT) Daugumas Šviesos Darbuotojų pajuto nemalonius pojūčius SŽT srityje. Maisto produktai kurie pas jus sudarydavo pagrindinį jūsų maitinimosi racioną, staiga pradeda sukelti pas jus diskomfortą. Naudojamo maisto kiekis irgi pas dauguma Šviesos Darbuotojų kelia klausymų: jis mažėja. Tuo pat metu atsiranda būtinumas žymiai dažniau vartoti maistą. SŽT poveikio aukštomis energijomis simptomai gali pasireikšti įvairiai. Bet esmė viena: jūsų fiziniai maisto virškinimo organai (nekalbant apie žymiai plonesnius kūnus) kenčia pakitimus. Jūsų kūnų fizika ruošiasi tapti principiniai kitokia. Vibracijos didėja, materija plonėja, patiria kokybines permainas pats jūsų DNR pagrindas.

Temos pratęsime pasakysiu apie gyvulinės kilmės maisto produktus. Aš ne kartą pranešiau jums: gyvuliai buvo duoti žmogui dalinai naudoti juos maistui. Jų Aukštesnysis Aš davė tam sutikimą. Jūs galite naudoti gyvūnų mėsą išreikšdami jiems už tai dėkingumą, nuolankumą jiems už tai, kad jie atėjo į šią planetą ir priėmė sprendimą tokiu būdu jums pasitarnauti, padėdami žmogiškosioms būtybėms išgyventi materialiame keturmačiame pasaulyje. Niekas nieko nekviečia atsisakyti nuo mėsos produktų. Bet Šviesos Darbuotojai gali gauti būtiną informaciją apie mėsos, mėsos produktų vartojimą ir patys padaryti atitinkamas išvadas.

Tikslinga pastebėti: žmonės (mes kalbame apie paskutinius 100 tūkstančių metų laikotarpį) ne visada naudojo mėsą. Ši maisto rūšis nebuvo žinoma daugumai senovės kultūrų. Pavyzdžiui ilgą laiką lemūriečių maisto racioną sudarė tik augalinis maistas. Antžeminė ir povandeninė. Jie nenaudojo maistui gyvulių, paukščių ir žuvų mėsą. Ir tik žymei vėlesniu savo vystymosi periodu lemūriečiai pradėjo naudoti maistui – žuvį, kalmarus, krabus.

Mėsos vartojimas prasidėjo su Atlantidos civilizacija. Bet ir Atlantai mėsą maistui pradėjo vartoti toli gražu ne iškarto. Mėsą valgė salos į kurią persikėlė būsimieji Atlantai, aborigemai – mungalai. Todėl kad tie aborigenai daugiausia užsiiminėjo gyvulių auginimu. Ši veiklos rūšis Atlantams buvo nebūdinga. Bet palaipsniui bendraujant su mungalais Atlantai pradėjo vartoti mėsą. Po to žudyti gyvūnus medžioklėje... O vėliau vystyti gyvulininkystę. Aktyviai vartoti mėsą Atlantai pradėjo prieš 14,3 tūkstančius metų. Tai yra iš paskutinių 50 tūkstančių metų 37,7 tūkstančius metų žmogiškos būtybės gyvenusios šioje planetoje iš vis daugumoje nenaudojo maistui mėsos ir jos produktų.

Mėsos vartojimas maistui žmonėms, atsirado ne atsitiktinai žinoma, tai leido išspręsti užduotis, kurios tuo metu buvo aktualios Didžiojo Eksperimento pravedimui.

Pirma – augo žmonijos skaičius planetoje, todėl reikėjo daugiau PARUOŠTO MAISTO. ( o laukiniai gyvūnai iš esmės ir yra paruoštas maistas, juos nereikėjo auginti) Antra užduotis – pasinėrimas į žymiai tankesnę materiją, materialaus-dvasinio vibracijų dažnio pažeminimas. Taip mėsos vartojimas nuvedė žmonijos civilizaciją į žymei žemesnius vibracijos lygius, didelį tankį... Tai yra uždanga pradėjo nusileidinėti vis daugiau ir daugiau...

Truputi vėliau po to kai Atlantai pradėjo vartoti maistui gyvūnų mėsą, 400 metų nuo to momento, Atlantidoje pradėjo plisti vynas, atsirado pirmieji alkoholiniai gėrimai. Jie irgi vedė prie dvasingumo lygio žeminimo, prie vibracijų dažnio mažinimo, Uždangos tankėjimo.

KARTU SU MĖSOS VARTOJIMU KEITĖSI IR ŽMOGIŠKOJI DNR. Dabar aš kalbu ne apie magnetinę DNR, ne apie daugiamatį genomą, o apie pirmą DNR materialų sluoksnį. Tų permainų esmę sudarė fizinio kūno sutankėjimas, žmogaus ūgio sumažinimas, gyvenimo laiko sutrumpinimas, atsiradimui sugebėjimui priimti energijas iš žemutinių Astralinio pasaulio sluoksnių. Taip mano brangieji, jūs turbūt jau supratote, kad visa tai įėjo į planą... Ir atvykimas žemutinių astralinių pasaulio gyventojų, ir driežų civilizacijos atsiradimas, ir technogeninės civilizacijos vystymosi pagrindas... Be mėsos vartojimo, būtų neįmanomas šio plano įvykdymas. DNR perstatymas leido žmonėms būti tuo, kuo jie yra dabar. Pilnaverčiai keturmačio pasaulio gyventojais, Didžiojo Eksperimento pagrindiniais veikėjais, su kuriais bendradarbiavo ne tik Šviesos Jėgos, bet ir visi Juodojo Pasaulio atstovai, vaidinę ir toliau vaidinantis vaidmenis. Tai yra mėsos produktai ir vynas – tai vienas iš faktorių pagimdęs ir toliau palaikantis dualybę.

Dabar atėjo laikas išeiti iš dualybės. Materialinių-dvasinių vibracijos lygių pakėlimas. Uždangos pakėlimo laikas... Mano Saulėtieji. Yra tie kuriems dar labai brangūs šio keturmačio pasaulio brangenybės. Niekas jūsų nenuteis už jūsų pasirinkimą likti dualybėje dar ilgesniam laikui, tiek kiek panorėsite. Bet tie kurie nuėjo dvasinio vystymosi ir Pakylėjimo keliu, išlaisvinimo nuo dualybės, materielinio-dvasinio vibracijų lygio pakėlimą gali skaityti pagrindine užduotimi...

Yra dar viena svari priežastis, dėl kurios mes kalbame apie mėsos produktų naudojimą. Naujos energijos ateinančios iš kosmoso ir iš jūsų planetos centro. (kaip iš vieno visatos energetikos portalo) neša savyje kodų rinkinį jūsų magnetinės DNR aktyvavimui, jūsų daugiamačio žmogiškojo genomo. Ir dabar – dėmesio – tie energetiniai kodai apskaičiuoti žmogiškos DNR ypatumams. Jie turi savo programą, kuri susitikdama su gyvūnų DNR duoda komanda: "STOP, ČIA NEDIRBAME”. Kitaip sakant nauja energija apeina šonu gyvūnų DNR ir nesiunčia jiems daugiamačio žmogaus genomo kodų. Todėl kad gyvūnijos karalystei šie kodai neskirti. Priminsiu kad pas gyvūnus savo vystymosi kelias. Tas pats vyksta kai nauja energija ateinanti į jūsų pasaulį susiduria su žmogaus kūnu, naudojančiu gyvulinės kilmės maisto produktus. (gyvūnų, paukščių ir netgi žuvų mėsą). Panašių produktų naudojimas maistui pripildo jūsų kūną gyvūnų DNR, ir sulaiko jūsų DNR magnetinių sluoksnių, daugiamačio žmogiškojo genomo, aktyvacija. Ir kaip pasekmė sulėtėja Šviesos Darbuotojo materialinių-dvasinių vibracijos lygių pakėlimo procesas. Naudoti ar ne naudoti maistui gyvulinės kilmės produktus – turi apsispręsti kiekvienas pats. Kitas reikalas kai žmogus dvasiškai apsišvietęs turi galimybę pasitarti su savo Dvasiniais Mokytojais, paklausti patarimo savo "Aukščiausiojo Aš”. Todėl kad tik pritarus savo aukščiausiajam "AŠ” , geriausia atlikti organizmo apsivalymą nuo gyvuliškos kilmės DNR ir organizuoti naują maitinimosi procesą.

Kodai kuriuos neša naujos energijos, lieka neutraliais augalinio maisto atžvilgiu. Kokybiški pieno produktai leistini vartoti pereinamuoju laikotarpiu – žinoma tuo atveju jei jų naudojimui nėra anti parodimų. Pieno produktuose nėra mirusių gyvūnų DNR. Aukštesnysis gyvūnų "Aš” mielai dalinasi su žmonėmis pienu. Mokėkite su meile priimti šias dovanas.

Aš kreipiuosi į tuos Šviesos Darbuotojus kurie aktyviai bendrauja su savo aukštesniuoju "Aš”, bet dar nepriėmė sprendimo atsisakyti gyvuliškos kilmės maisto. Prašau patikrinkite ir ištirkite šią informaciją, su tikslu gauti reikalingą informaciją iš savo mokytojų.

Brangieji mano. Penkiamačio pasaulio sukūrimas, naujų kūnų gavimas – tai kelias Namo, į Dvasinę Tėvynę. Tai galimybė susitikti mums ir jums – tiems kas dabar išskirtas dualybe... Įsivaizduokite tokią situaciją. Jūs suaugę žmonės, senei senei išsiuntėte mokytis savo vaikus į negyvenamą salą. Nes vaikai pareiškė kad sugebės išgyventi ir grįžti. Jūs tikėjote ir netikėjote tuo... Žinojote todėl kad žinojote: pas jūsų vaikus yra didžiulis potencialas. Netikėjote todėl, kad tai vis dėlto buvo dar vaikai... Ir jie galėjo paprasčiausiai neapskaičiuoti savo galimybių. Ilgą laiką saloje jūsų vaikai augo išgaudavo maistą statė būstus... Jūs matėte juos, jūs girdėjote juos. Bet labai-labai ilgą laiką jie negalėjo kalbėtis su jumis. Pajauskite tai... Jūsų kūdikis (mažametis) gyvena ten, tolimoje saloje ir net neturi galimybės paskambinti jums telefonu...O jūs neturite galimybės nuvykti ten ir suteikti pagalbą. Tokios Eksperimento sąlygos su kuriomis sutikote jūs ir jie... Po to praėjo dar kiek laiko ir jūsų vaikai sukūrė tai kas leido jiems susisiekti su jumis – pradėti kalbėtis kaip telefonu. Pajauskite laimę, kaip jūs vaikams galite duoti patarimus ir nurodymus... Įsivaizduokite džiaugsmą – kai jus užmiršę vaikai pradeda atsiminti kas jūs tokie, klausyti jūsų nurodymų ir patarimų. Iš pradžių džiaugsmas... Po to laimė... O kaip galima apibūdinti laimę, kai vaikai ne tik klauso ir vykdo nurodymus , bet ir KURIA KARTU SU JUMIS. Žmonių kalboje nėra žodžių apibūdinančių Šviesos Šeimos jausmus, kurie jaučia jums.... Tai MEILĖ BE RIBŲ...Tas jausmas palyginamas su motinos, kurios skruostu nuriedėjo ašara, kai tik pamato savo naujagimį ir tuo pat IŠKART ŽINO, APIE JO DIDŽIĄ MISIJĄ IR LAIMINGĄ ATEITĮ. Daugiamačiai portalai atsidarė, milijonai, milijonai rankų tiesiasi susitikimui vienas su kitu. Svarbiausias Didžiojo plano etapas realizuojasi... Ir tai iš tikro taip...

Jūsų Krajonas.

2011 05 07

Kuo rizikuoja keičiantis religiją žmogus - V. Juknaitė kalbina J. Ivanauskaitę

LR „Klasikos“ programos laidoje „Apie riziką gyventi“ kalbasi rašytojos Vanda Juknaitė ir Jurga Ivanauskaitė

Miela Jurga, pabandykime pasvarstyti rimtą problemą. Modernioji civilizacija mums sukūrė patogų, linksmą, daliai žmonių labai sotų pasaulį, bet drauge žmogaus viduje ji pasėjo netikrumo jausmą, abejones, nusivylimą ir tuštumos pajautą. Tai liečia ne tik modernaus žmogaus santykį su Dievu. Modernus žmogus negali visiškai pasitikėti ir mokslo pasiekimais, nes jie visą laiką kinta. Naujas žinojimas nestiprina žmogaus pasitikėjimo savimi pačiu ir civilizacija. Ar ne todėl ne vienas ima įvairiausiais būdais ieškoti vidinės atramos. Viena tokių paieškų - religijos keitimas. Kuo tai gresia žmogui? Kuo jis rizikuoja? Ar čia esama pavojų? O gal tik nekalti žaidimai, kuriuos pažaidęs lengvai sugrįžti į pradinį tašką?

Taigi, Jurga, kas, tavo manymu, skatina žmogų tokiam žingsniui? Savo knygoje tu cituoji Jungą, sakiusį: „... žmonės ryžtasi viskam, kad išvengtų akistatos su savimi pačiu...“ Ar tai nėra priežastis, dėl ko žmogus staiga ima ir apsisprendžia nerti į kitą pasaulį, persiimti kita kultūra? Ar tai nėra bėgimas nuo savęs paties?

Manau, kad kiekvienas motyvuoja savaip – kodėl jis traukia į Rytus. Aš ten važiavau ieškoti pati savęs. Pradžioje tai atrodė labai lengvas uždavinys. Vėliau perskaičiau tokią sufijų patarlę: „Ir vieną baisią dieną tu sutiksi save...“

Ten, Rytuose?

Nesvarbu kur. Tiesiog, jei pradėjai ieškoti savęs, vieną baisią dieną galbūt save susitiksi. Visi žinome užrašą Delfų orakulo šventykloje: „Pažink save“. Ir taspažink save žmogui yra nuolatos skambanti siekiamybė. Ji ir man visada buvo pagrindinis tikslas. Bet kodėl sufijai mini „baisią dieną“? Įsitikinau, kad kai per daug prie savęs priartėji, pasidaro nejauku. Išryškėja dalykai, kurių niekada nenorėtum matyti. Yra įvairūs priartėjimo prie savęs etapai. Manau, kad prieš kelionę į Rytus Lietuvoje jau buvau prisikasus iki tokio savo pačios lygmens, kurio tiesiog nebegalėjau pakęsti.

Iš dalies tai pastebima ir taviškėje knygoje „Ragana ir lietus“. Ar aš klystu?

Ji buvo uždrausta, kaip neva pornografinė. Sukėlė aibę skandalų. Taip... Tačiau joje atsispindėjo mano vidinė krizė. Vydama tą krizę, bėgdama nuo savęs ir patraukiau į Rytus. Antra vertus, norėjau atrasti visiškai naują, tyrą, nesuterštą erdvę, kurioje galėčiau pradėti absoliučiai naują gyvenimo tarpsnį. Gal net iš naujo sukurti nesuterštą ir tyrą save. Tačiau atradau visiškai kitus dalykus.

Tavo knygoje yra toks sakinys: „... atvykėlių laukia iliuzijų žlugimas“. Taigi sakyk, kokias iliuzijas vežasi žmonės ir kodėl jų tyko žlugimas?

Na, manding kiekvienas nori mažų mažiausiai tapti Buda. Daugelis keliauja trumpam į kokį konkretų ašramą, kur viskas daroma dėl atvykėlio, kur jo iliuzijos maitinamos naujomis iliuzijomis. Tokiose vietose Nušvitimo ištroškusiam keliautojui suteikiamas ne tik vakarietiškus standartus atitinkantis materialinis komfortas, bet ir nuolatos plaunamos smegenys, o už bet kokias dvasines žinias reikia mokėti nemažus pinigus. Kai kurie tibetiečiai surado tikslų apibūdinimą šitokiam būviui – dvasinis materializmas. Kaip mokslinis materializmas ar mokslinis komunizmas.

Norėtųsi platesnio komentaro...

Tai yra specifinė dvasingumo rūšis, patogiai paruoštas „produktas“ turistui iš Vakarų. Kaip atvykėlis įsivaizduoja dvasingumą, taip šis ir pateikiamas. Rūpinamasi, kad „dvasinis turistas“ (yra ir toks terminas) nepervargtų, kad neprivalėtų nieko gyvenime keisti ar kažko atsisakyti, kad religija – budizmu ar hinduizmu – galėtų naudotis, kaip psichoterapija ar raminamaisiais vaistais. Bet jei tu važiuoji nusiteikęs žūtbūt prasiveržti iki pačių aukščiausių tiesų, įsidėmėk, ką sako patys tibetiečiai lamos: Aukščiausioji Išmintis yra tokia pat pavojinga kaip branduolinė energija. Todėl budizme nuolat pabrėžiama, kad šalia mokinio būtinai turi būti Mokytojas, o į tikslą saugiausia keliauti kartu su visa bendruomene.

Individualistiškai nusiteikusiems vakariečiams tai ne visada priimtina. Daugelis stačia galva puola į pačias slapčiausias, pasauliečiams išvis draudžiamas doktrinas ir paprasčiausiai išprotėja. Esu savom akimis mačiusi keletą atvejų, kai žmogaus asmenybė nuo kokios ilgalaikės tantrinės meditacijos subyra į šipulius. Aš irgi esu individualistė, o dar slapčia net vyliausi, kad būsiu už visus gudresnė ir pasieksiu tą tikslą – Budos būvį, prie kurio nė vienam vakariečiui iki manęs nepasisekė net priartėti. Taip užsispyrėliškai mąstant ir atsiranda psichologinių problemų, su kuriomis vėliau būna vis sunkiau susidoroti.

Menu, visą šią Kelionę į Rytus pradėjau nuo Buriatijos. Buvau Dalai Lamos paskaitoje, kurioje dalyvavo apie 5000 žmonių. Dalai Lama ėmė kalbėti, kad vakariečiams nesiūlytų keisti savo šalies ir tėvų religijos, nes jie neišvengiamai susidurs su aibe psichologinių, pasąmoninių problemų. Atsimenu, nuleidau galvą, tarsi manęs tai neliestų. Apsimečiau – tai skirta kitiems, ne man. Šalia manęs sėdinti senučiukė pajudino mane už alkūnės ir tarė: „Betgi Dalai Lama tai į tave rodo, tai tiesiai tau sako“. Bet aš jos irgi neišgirdau. Nusprendžiau, kad būsiu gudresnė, tvirtesnė, ištvermingesnė. Viską įveiksiu. Grįšiu namo laiminga ir... nušvitusi.

Jurga, ar paaiškėjo, kuo vadovavosi Dalai Lama taip įspėdamas vakariečius? Tu manei, kad tavęs neliečia? Tu esi kitokia?

Iš tikrųjų, jei užsimoji dideliems dvasiniams ieškojimams – atsiduodi tik jiems. Iš esmės vien šituo Himalajuose aš gyvenau penkerius metus. Rytais vaikščiodavau į budizmo paskaitas. Paskui daug laiko skirdavau meditacijai, knygoms. Gyvenau vien pakylėtoje dvasinėje terpėje, beveik nesusidurdama su kasdienėmis problemomis.

Taip būnant palaipsniui pradedi justi, kad svetimas tikėjimas ima skverbtis į pačias tavo esybės gelmes, į pasąmonę, kuri vis dėlto yra esmiškai kitokia. Gal net galima šnekėti apie kolektyvinę pasąmonę, genetiką ar net „vakarietišką“, „krikščionišką“ kraujo grupę, kuri pernelyg giliai įsiskverbusius svetimus simbolius ima atmetinėti kaip svetimkūnius. Kartą nusprendžiau trims mėnesiams užsidaryti meditacijai labai atokiame kalnų kaimelyje. Apsigyvenau pas vietinius, jie mane ir maitino, o aš bandžiau medituoti nuo saulės patekėjimo iki laidos. Net eidama pasivaikščioti, kalbėdavau mantras, kurios turėjo apvalyti mano karmą. Aplinkui buvo nuostabiai graži gamta. Atrodė, turėčiau pasiekti dvasinę ekstazę, tačiau naktimis sapnuodavau košmariškus galaktikų karus, mane persekiojančius siaubingus ateivius iš kitų planetų ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl taip šventai praleidusi dieną, naktį esu baudžiama pragariškais košmarais...

Kaip sau aiškinai?

Kaip mano pasąmonės priešinimąsi per dideliam svetimų simbolių spaudimui. Gal tai mano ego nenorėjo būti sugriautas ir paskelbė karą budistinėms „egonaikinimo priemonėms“. Kita vertus, neabejoju, kad lygiai tas pat nutiktų, jeigu bandyčiau žūtbūt prasiveržti Dievop, naudodamasi kraštutine krikščioniška praktika, jei užsidaryčiau griežtai klauzūrai tik su duona ir vandeniu, vilkėčiau ašutinius, dienų dienas gulėčiau kryžiumi, naktimis miegočiau ant dygių augalų prikimšto čiužinio, užsiimčiau saviplaka ir kitokiais savęs kankinimo būdais. Beje, neseniai perskaičiau, kad katalikų šventosioms ir mistikėms savęs kankinimas buvo būdingesnis nei vyrams. O šiaip jau turbūt bet kuris bandymas absoliučiai priartėti prie Dievo neatsiejamas nuo tam tikrų krizių. Nes tu akivaizdžiai pamatai, kad tavo širdyje Dievas kovoja su šėtonu, ir abiejų, ko gero, yra po lygiai. Tai jau tampa nebe metafora, o realybe. Pamatai ne tik tą absoliutų gėrį, nors prie jo artėji, bet imi regėti ir blogąsias, pasibaisėtinas savo savybes. Tame kalnų kaimelyje medituojant buvo užplūdęs dar ir klaikus kaltės jausmas. Atrodė, kad man nudirta oda ir ant kūno beriama druska. Tai tęsėsi kelias savaites. Buvau nusprendusi, kad grįžus namo parašysiu atsiprašymo laišką visiems, ką įskaudinau, ir paskelbsiu didžiausiame laikraštyje.

Tai labai sudėtingi ir pavojingi išgyvenimai. Išdrįsti negailestingai pažvelgti į savo vidų iki pačių gelmių reikia labai stipraus žmogaus. Manau, ir laisvė mus dėl to išgąsdino, kad buvome priversti pažvelgti į save, į tokius, kokie esame.

Pamatyti savo bejėgiškumą... Ir taip pat – tamsiąją pusę.

Moderniojoje civilizacijoje žmogus dažnai pasijunta nieko nereiškiančiu sraigteliu. Tavo knygose visi tie dvasinio nušvitimo ieškotojai įvardijami psichonautais. Tai dažnai praradę vidinę pusiausvyrą žmonės. Kai toks žmogus susiduria su nepažįstama kultūra, yra priverstas panirti į žmogaus prigimtines gelmes, ko gero, jis gali žlugti, būti sunaikintas. Aš radau daug tokių istorijų tavo knygose. Kartais kildavo įtarimas, kad daugumą žmonių, patekusių į Indiją ar Tibetą, ištinka tokia negailestinga lemtis. Ar ne?

Išties tokių atvejų ganėtinai daug. Vien tas faktas, kad Indijoje daugumoje Vakarų ambasadų dirba psichiatrai, kurie rūpinasi nukentėjusiaisiais ir transportuoja juos tėvynėn, daug ką pasako. Beje, Dalai Lama teigia, kad daugelis nušvitimo ieškančių vakariečių ir taip jau yra nelabai stabilios psichikos. Tačiau ten sutikti žmonės yra labai įdomūs, o apie kiekvieno neįtikėtiną biografiją iškart gali rašyti romaną. Dauguma jų – maksimalistai, pasiryžę siekti aukščiausių tikslų bet kokia kaina. Tačiau kaina neretai būna sveikas protas. Kartais juo susimokama iki paskutinės monetos, nieko nebelieka. Esu mačiusi ūminio išprotėjimo atvejų, kai žmogų reikėdavo išgabenti iš Indijos į tėvynę su tramdomaisiais marškiniais. Kartą su grupe draugų buvau budistų Mokytojo paskaitose Maskvoje. Po savaitės grįžtant namo, viena mergina ėmė iš traukinio mesti lauk visus daiktus, aiškindama, kad tapo visiškai laisva, kad jai nieko nebereikia. O Vilniuje psichiatrinėje ligoninėje ji praleido pusmetį. Taigi susidūrimas su kita religine tradicija kartais yra ganėtinai pavojingas, netgi žiaurus. Tokiam išbandymui mes nepasiruošę.

Tibetiečiai nuo vaikystės šventyklose mato nuožmias, žmogaus ego baisiausiais įnagiais dorojančias dievybes, susiduria su visur figūruojančia mirties simbolika. Mūsų pasąmonė šiuos budistui dvasinę transformaciją reiškiančius simbolius neretai iššifruoja savaip, kaip keliančius grėsmę individo vientisumui ir pavojingus gyvybei. Gyvenant Himalajuose, mane pačią kurį laiką buvo apsėdus paniška, veik nepakeliama mirties baimė. Ji buvo absoliučiai iracionali, ir gydytojų raminimai, kad esu visiškai sveika, nė kiek manęs nenuramino. Nors mes Vakaruose dabar daug kalbame apie reinkarnacijos galimybę ir, pasak statistikos, ja tiki daugiau nei pusė amerikiečių, iš tikro reinkarnacijos idėja mums nėra įgimta, įkvėpta su gimtosios žemės oru, su motinos pienu, perduota su genetiniu kodu. Reinkarnacijos nesuvokiame kaip savęs tęstinumo, o įsivaizduojame kaip vieno „aš“ galą, po kurio prasidės kito „aš“ gyvenimas. Todėl mirtis tebereiškia pabaigą ir yra baisi.

Juo labiau kad mirties dimensija iš Vakarų kultūros, galima sakyti, yra išstumta. Jurga, kokius momentus dar išskirtum budizme? Gal žmones traukia dalykai, kurių nėra katalikybėje.

K.G. Jungas yra sakęs, kad daugumos krikščioniškų simbolių mes nebeperskaitome, nes juos yra visiškai užtušavusi kasdienybė, tačiau tuos pačius simbolius galime naujai atrasti Rytų religijų kontekste. Tarkim, daugelis čia vengia šv. Mišių, tačiau dienų dienas gali sėdėti budistų šventyklose ir stebėti egzotiškus ritualus. Kartais tie ritualai užgožia pačią budizmo esmę. Nors, kita vertus, jeigu tu užsiimsi tik ritualais, tikriausiai neprieisi tos pavojingos ribos, apie kurią kalbėjom. Sėdėsi lotoso poza, pasikabinęs kažkokį tenykštį šventą paveikslėlį, skambinsi varpeliais, kartosi tibetietiškus tekstus ir liksi vaiku, kuris vienus žaisliukus pakeitė kitais, nematytais, todėl patrauklesniais.

Ritualai – tik išorė. Ko gero, tai yra silpniausia kiekvienos religijos vieta..

Tiesa. Bet jei tu tą ritualą apeisi, stumtelsi šonan, tada tikrai prisišauksi problemų. Ritualas yra dar ir savotiškas saugiklis, tarsi diržas, kuriuo prisisegi automobilyje ar lėktuve. Kartais, kai prieš tave staiga atsiveria tokie globalūs transcendentiniai dalykai kaip, pavyzdžiui, Tuštumos suvokimas, kad nebūtum šio potyrio sunaikintas, visai pravartu sukalbėti mantrą, paskambinti varpeliu ar uždegti smilkalą. Bet daugelis ir įstringa tame varpelių skambėjime ir smilkalų dūmuose. Kitas saugiklis – tai geras Mokytojas. Budistai sako, kad Mokytojas kaip mama... Privalo raminti, guosti, drausti, sergėti tavo žingsnius į dvasingumą... Tačiau ir vėlgi tas santykis gali būti tik grynas formalumas, žaidimas...

Tęskime toliau apie budizmo ypatumus...

Pagrindinis budizmo tikslas – ego atsisakymas. Tuo tarpu visa Vakarų kultūra grindžiama ego principu, aukštinamas individualizmas, vieno asmens kūrybingumas, dažniausiai maitinamas vėlgi egocentrizmu. Budistai, bent jau tibetiečiai, iš esmės yra bendruomeninė visuomenė, individas ten nelabai ką reiškia, o su žmogiškuoju ego kovoti sukurta aibė priemonių.

Mums, vakariečiams, atrodytų, jei aš atsisakau savo ego, aš turiu atsisakyti savo kūrybos.

Apie tai aš bandžiau diskutuoti su Dalai Lama. Jis nesuprato mano keliamos problemos. Jam atrodė, kad viskas suderinama: galima atsisakyti ego, emocijų, aistrų, kapstymosi savyje ir drauge išlikti rašytoja. Betgi apie ką, netgi – kuo tada rašyti, juk, šiaip ar taip, rašau savo pačios ego. Tibetiečiai net neturi tokių dalykų kaip grožinė literatūra, romanas, pasaulietinė poezija ar dailė. Vienintelis meilės lyriką rašęs poetas, VI Dalai Lama, buvo savo pavaldinių nužudytas dėl pernelyg libertiniško gyvenimo būdo. O juk vakarietiškoji, ypač pastarųjų amžių kūryba yra ne kas kita, o mūsų egoizmo išlydis. Rašydama romaną elgiuosi labai egoistiškai. Kapstausi savo jausmuose, mintyse, pasąmonėje, noriu, kad mano dvasinį apsinuoginimą, emocinį ekshibicionizmą išvystų, išgirstų kuo daugiau žmonių. Budistams tokia veikla – sunkiai suprantama.

Prie to ego dar grįšime. Bet man įdomu, kaip žmogus pasijunta atsidūręs visiškai kitoje materialinėje kultūroje? Apsigyventi Tibete reiškia apsigyventi pirmykštėje bendruomenėje. Suprantu, kad čia žavesio yra. Bet vis dėlto, kas įvyksta su civilizacijos žmogumi? Juk tai baisus šokas. Kultūrinis šokas turbūt irgi civilizuoto žmogaus terminas? Tavo kelionių knygose skaičiau šiurpių dalykų, jie man kėlė tikrą siaubą... Sakykime, žaizdų gydymas avių arba karvių mėšlu. Kad ir kokį tikėjimą išpažintum, patekęs į kitą gyvenamąją etninę kultūrą susiduri su aibe vidinių konfliktų. Taigi kaip pasijunta žmogus, patekęs į kitą kultūrą?

Manau, kad tas civilizuotumas yra tik labai nestoras luobas. Jis gan greit nusilupa. Žinoma, pirmiausia ištinka kultūrinis šokas, o jeigu jį įveiki, sukyla smalsumas, noras sluoksnis po sluoksnio įsiskverbti į visiškai kitokią realybę. Kuo giliau neri, tuo vis įdomiau ir įdomiau darosi. Aš esu be galo smalsi. Visur noriu kišti nosį, viską liesti pirštais. Todėl dažnai tuos pirštus nusvylu. O išsilaižiusi, vėl traukiu pirmyn. Keliaudama po Himalajus įsitikinau, kad žmogus yra nuostabiai gerai prisitaikanti būtybė. Mane apstulbino mano pačios fizinis kūnas, puikiai ištveriantis bet kokias aplinkybes.

Konkrečiau, prie kokių aplinkybių?

Prie aukštikalnių oro. Skurdo. Purvo. Aplinkinių nevalyvumo. Blogo maisto. Net tokio klaikaus tibetietiško patiekalo kaip tsampa.

Kas tai per patiekalas?

Tai skrudinti miežių miltai pilami į arbatą, ją dar „paskaninant“ gerokai papuvusiu sviestu. Beje, teigiama, kad toks dvokiantis, net pažaliavęs sviestas gydo nuo depresijos. Ilgesnį laiką medituodama kalnuose, toli nuo bet kokių parduotuvių, tenkinausi būtent tokiu maistu. Pradžioje maniau, kad mirsiu nuo avitaminozės, net kramčiau varganas pusdykumių žolytes, kurias rupšnoja jakai. Bet, pasirodo, kūnas gali ištverti ir daržovių trūkumą, ir vandens stygių, ir paromis besitęsiančias keliones kalnų serpantinais, ir važiavimą perpildytais trečios klasės traukiniais per 45 laipsnių kaitrą, ir nakvynes „viešbučiuose“, ant betoninių grindų tarp keturių betoninių sienų, kai ryte pabundi pilna galva smėlio.

Tačiau tai – tik išoriniai potyriai. Yra dar kitokių, vidinių išbandymų. Man didžiausias sukrėtimas buvo susidūrimas su mirties kultūra, kuri Tibeto budizmo erdvėje tyko kiekviename žingsnyje. Vienuolynuose rengiami Mirties šokiai. Šventyklų freskose knibžda griaučiai, kaukolės, nudirtos žmonių odos ir sukapoti lavonai. Visa tai reiškia ne pabaigą, o transformaciją, naujo gyvenimo pradžią, dvasinį atgimimą. Tačiau net tai sąmoningai suvokiant, pasąmonė daro kitokias, mūsų kultūros suformuotas išvadas. Tibetiečiai į mirtį žvelgia nepaprastai ramiai. Jeigu į bedugnę nudardėjo autobusas su daugybe žmonių, visi reaguoja labai ramiai – žuvusieji tuoj turės kitą gyvenimą. Kai buvau Nepale, drebėjo žemė. Vakariečiai puolė į paniką, o vietiniai ramiai aiškino, kad Katmandu žemė dreba porą kartų per metus. Žuvusieji palaidojami, sugriuvę namai atstatomi, ir gyvenimas tęsiasi. Mirties faktas jiems nereiškia galutinės baigties, o tik stotelę nesibaigiančioje naujų įsikūnijimų virtinėje. Juk ir po cunamio, per Kalėdas nusiaubusio Pietryčių Aziją, budistai į šimtus tūstančių žūčių žiūrėjo itin filosofiškai ir netgi pageidavo, kad gedulas nesitęstų pernelyg ilgai, kaip priimta Vakaruose.

Mūsų kultūros žmogui tokia nuostata sunkiai suvokiama. Krikščioniško pasaulio žmonės pripratę ilgai atsisveikinėti su Anapilin iškeliavusiuoju, gedėti, apie jį galvoti, nes tikima, kad jis niekada nebesugrįš. Kartą dalyvavau laidotuvėse Ladake. Mirė mano bičiulio tėvas. Praėjus vos kelioms dienoms po kremacijos, kaimynų namuose gimė berniukas, o mano bičiulis buvo šventai įsitikinęs, kad tai jo tėvas vėl sugrįžo į šį pasaulį. Tai ir atspindi visiškai kitokį požiūrį į žmogaus egzistenciją. Budistai mano, kad gedėjimas, kiekvienas bandymas mintimis ar jausmais kabintis į mirusįjį, stabdo jo ėjimą į priekį, į kitokius, geresnius įsikūnijimus, į aukštesnius būties lygmenis. Reinkarnacijos teorija iš tikro praplečia laiką, o žmogaus gyvenimą daro amžiną. Jis nežinia kada pradėjo gyventi ir kada baigs. Nėra baigmės jausmo. O mums mirtis reiškia visko pabaigą, ypač jei esi ateistinių pažiūrų. Jeigu netiki nei rojumi, nei pragaru, tai tavęs laukia absoliuti nebūtis. Be abejo, žmogui, kuris visą laiką įpratęs būti, nebuvimas kelią siaubą. Rytiečiai nebūties sąvokos visiškai neturi. Nebūtį jie suvokia kaip Tuštumą, Šunjatą, iš kurios visi išėjome, ir į kurią kiekvienas budistas trokšta sugrįžti.

Kai skaičiau tavo knygą, man pasirodė, kad visi psichonautai, hipiai, kurie šlaistosi po Rytus, labiausiai ilgisi primityvaus, nuo gamtos nenutolusio žmogaus buvimo. Tai, ką dabar sakei apie mirtį, aš puikiai atsimenu iš kaimo žmonių laidotuvių čia, Lietuvoje. Pavyzdžiui, labai raudančiam artimojo, sakydavo: netrukdyk, paleisk jį, neverk, tegul jis ramiai išeina. Iš tavo knygų atrodo, kad būdamas primityvioje bendruomenėje, besimaitindamas primityviausiu maistu, merkiant lietui ir pučiant vėjui, žmogus tarsi atgauna vienybės jausmą su gamta, ką ir teigia budizmas. Ar aš klystu?

Kažkas panašiai klausė: kokioj epochoj norėtum gyventi? Pasakiau: viduramžių Europoje. Net nežinau, kodėl. Atsakymą iššovė pasąmonė. Terpėje, kurioje dabar gyvename, yra daug komforto, tačiau kuo toliau, tuo labiau tenkinami vien materialūs žmogaus poreikiai. Dominuoja kūnas. Bet iš tikro mes juk absoliučiai tolstame nuo savo žmogiškosios esmės. Nebežinome, nebenorime žinoti, kas mes esame, dėl ko gyvename. Neturime nei erdvės, nei laiko susimąstyti. Viskas daroma, kad nemąstytume, kad būtume tiesiog vartojimo mašinos.

Kai imi mąstyti apie gyvenimo esmę, tai pinigų ir daiktų poreikis mažėja. Kartu visuomenei daraisi nenaudingas. Taigi vartojimas skatinamas visais įmanomais būdais. Tibetiečiai sako, kad Vakarai net budizmą padaro vartotojišką, jį iškreipia, paversdami savotiška psichologija, psichoterapija, priemone, padedančia patogiau gyventi visuomenėje, prie jos prisitaikyti. O juk tikrasis Budos kelias veda iš visuomenės, anapus sutartinių sociumo dogmų ir dėsnių. Pradžioje išeini į dykumą, paskui - į kalnus, pagaliau - į Nirvaną, į Tuštumą. Tai nėra susiliejimas su gamta. Tai ištirpimas niekyje.

Jurga, ne kartą esi sakius, kad tik pažinusi budizmą galutinai supratai, kad visos religijos kalba tą patį ir veda į tą patį epicentrą, į tą patį branduolį. Iš tikro galėtume sakyti, kad religija yra viena. Yra skirtingos konfesijos. Skirtingi keliai Dievop. Kokiu būdu budizmas veda prie to, apie ką kalba krikščionybė: prie atjautos, gailesčio, nuolankumo. Tai lyg būtų visiškai priešingas kelias: budistas - tai žmogus, kuris turi atsiriboti nuo visuomenės. Tai kaip toks atsiribojęs gali jausti užuojautą, gailestį kitiems žmonės?

Pagrindinė budizmo kategorija, kurią dažnai kartoja Dalai Lama, yra atjauta iružuojauta. Be abejo, dauguma vakariečių, kurie ten vyksta ieškoti magiškų, mistiškų patirčių, žodžio atjauta net girdėti nenori. Atsimenu, kaip po Dalai Lamos paskaitų mes, psichoautai, sėdėdavom, gerdavom arbatą ir piktindavomės: kiek galima kalbėti apie tą atjautą. Argi to čia atvykome?

Apie tai kalbėdavotės tarpusavyje?

Taip. Krikščionybėje juk irgi pabrėžiamos tos pačios atjautos, užuojautos, meilės artimui kategorijos. O į Himalajus vykome medituoti, levituoti, vaikščioti kiaurai sienas, siekti kosmoso slapties. Taigi žodis „atjauta“ kurį laiką buvo tiesiog atgrasus. Ir tik praėjus porai metų, po atkaklių studijų staiga patyriau jo esmę. Prisimenu, buvo klaiki musoninė liūtis, ėjau pažliugusiu keliu ir pamačiau keturiomis šliaužiantį visiškai luošą vaiką, išsukinėtom rankom ir kojom. Indijoje įprasta, jog tėvai specialiai suluošina vaikus, kad šie visą gyvenimą būtų „profesionalūs“ elgetos. Aš padaviau vaikiukui išmaldą, o jis pažvelgė į mane milžiniškomis akimis ir taip nusišypsojo, kad žodis „atjauta“ staiga įgavo vos ne kosminį mastą. Jei galima taip pasakyti, tas žodis man „tapo kūnu“. Ūmai suvokiau atjautos prasmę. Tas suvokimas mane supurtė kaip elektros šokas. Supratau, kodėl Dalai Lama kalbėdamas apie atjautą ima verkti, nutyla viduryje savo pamokslo ir kokias dešimt minučių rauda, vėliau paaiškindamas, kad nesusivaldė galvodamas apie visus kenčiančiuosius. O mes, mokiniai iš Vakarų, sėdime apimti kaltės, kad nepajėgiame atjausti net artimiausių žmonių, ką jau kalbėti apie visą pasaulį.

Man anoji akimirka su vaikiuku atvėrė akis ir galutinai suvokiau, kad budizmo esmė – atjauta, o ne magija ar mistika. Tai buvo tarsi raktas, atrakinęs mano pačios vidų. Pamažėl pamažėl darėsi vis lengviau grįžti į Lietuvą. Ir gyventi Lietuvoje. Manyje pajudėjo procesas, kurio visą tą laiką siekiau. Ėmiau suvokti budizmo gelmę. Ir krikščionybės gelmę...

Reiškia, tavo išvažiavimas svetur sugrąžino tave į namus. Tik grąžinokitokią...

Prisimenu, gulėjau ligoninėje, kai tu buvai Tibete. Buvo pats žibučių žydėjimas. Atėjo aplankyti mano studentė. Išėjome pasivaikščioti, žiūrime į tas žibutes, aš pagalvojau, o Jurga kažkur Tibete. Žiūrim į tą mėlyną šviesą, sakau, šitos žibutės yra mūsų Tibetas. Tibetas yra tenai, kur esi.

Gal ir kvailai klausiu, bet... kodėl žmogus savoj kultūroj negali pamatyti luošo vaiko, negali paklausti, ko anajam trūksta. Man vaiko liga atvėrė dalykus, apie kuriuos tu dabar šneki. Atvėrė visiškai naują pasaulį. Ir niekur nereikėjo važiuoti. Daug kur regime paveikslus su kraujuojančia Kristaus širdimi. Bet ar suvokiame, kad meilės širdis yra visada kraujuojanti?

Kiekvienas žmogus yra absoliučiai kitoks. Kiekvieno kelias labai individualus. Vienam reikia ribinių patirčių, kitas apsieina be jų. Vienas privalo įveikti aibę kliūčių, kitas yra tyliai pašaukiamas ir apdovanojamas Malone. Aš sau taikau sūnaus palaidūno mitą ir sakau, kad esu dukra palaidūnė. Pasaulį man reikėjo apeiti vos ne keliais ir grįžti stipriai aplamdytais šonais, kad pamatyčiau, jog ir savo namuose viską turiu. Mane ramina, kad tai yra archetipinis paveikslas, ir aš nesu išimtis. Antra vertus, manau, kad per tuos savo kančių kelius labai daug išmokau. Dabar pagaliau ragauju vaisius, kuriuos suteikė penkeri metai, praleisti Tibeto kultūros areale. Manau, kad vis dėlto tapau nauju žmogumi, o juk to ir siekiau. Anksčiau buvau labai destruktyvi ir užvis labiausiai mėgau save naikinti, o pasaulį mačiau niūriausiomis spalvomis. Dabar esu daug pozityvesnė, ramesnė, o ir pasaulis man nebeatrodo ta vieta, kurioje esu už bausmę.

Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau įvairios lektūros apie Satja Sai Babą, apie jo galias materializuoti daiktus. Argi dvidešimt pirmajame amžiuje tokie stebuklai patiriami?

Aš nemėgstu komentuoti mokytojų, kurių nepažįstu, nei jų doktrinų bei galių. Buda apie stebuklų darymą yra sakęs, kad tai ta pati ego išraiška, ir visad pašiepdavo stebukladarius. Stebuklai nėra susiję nei su atjauta, nei su tikruoju realybės suvokimu. Tai toks būtų Budos komentaras. Sai Babos mokymas manęs netraukia. Jis yra hinduizmo atstovas, o aš hinduizmą labai menkai pažįstu. Nors drįsčiau sakyti, kad tai greičiau turistinis hinduizmas, apipintas išoriniais efektais. Jeigu žmogus ir tokiu keliu eidamas kažką atranda, praregi, pasaulį pamato visai kitomis akimis, tai turbūt tas kelias geras. Buda sakė, kad kiek žmonių – tiek būdų pasiekti Aukščiausiajai Išminčiai. Tave gali trenkti žaibas, tu gali pamatyti žydinčią gėlę, o gal tau reikia Sai Babos galių, kad prabustum, kad bandytum giliau suvokti save ir visa, kas tave supa.

Dabar vis aktualesne problema vakarietiškoj kultūroj tampa vidinė tuštuma, kurią sąlygoja nesugebėjimas jausti. Apie tai ir tavo paskutinė knygelė vaikams. Žmogui reikia šokiruojamų išgyvenimų, kaskart vis naujų ir naujų stebuklų, kol pagaliau visa tai jį atbukina. Žinau atvejų, kai po tokių kelionių nutrūksta ryšiai su artimaisiais. Žmogus tampa dar labiau izoliuotas. Ar apie tai esi galvojusi?

Ne tik galvojusi, bet ir savo kailiu patyrusi. Pagaliau tie dvasiniai išgyvenimai apsėda lyg narkomanija. Pastebėjau, kad darausi priklausoma nuo Himalajų, nuo budistų vienuolių giedojimo, nuo jų raudonų drabužių, nuo skustų galvų, nuo varpelių tilindžiavimo, nuo smilkalų, o grįžusi į Lietuvą tiesiog nebesugebu gyventi. Buvo apėmusi ir visiška depresija, metafizinė klaikuma. Nuolat sau priekaištavau: kokia aš budistė, jei grįžusi į Tėvynę negaliu pakęsti savo Tėvynės? Neretai kildavo ir konfliktų su pačiais artimiausiais žmonėmis. Piktinausi, ko jie lenda prie manęs, tokios dvasingos ir beveik nušvitusios, su savo kasdienėmis problemomis?

Konfliktus sekdavo nepakeliami sąžinės priekaištai. Budistai tokį konfliktiškumą aiškina, kaip ego nenorą pasiduoti. Ko gero, žmogus kelyje į Absoliutą kartais tampa bjaurus sau, o ir kitiems nepakenčiamas, taigi ne veltui visose religijose patariama bent pradiniame intensyvaus dvasinio virsmo etape kuriam laikui pasitraukti į dykumą arba į kalnus. Tikrai pravartu užsiverti savyje, kad aplinkui nebūtų žmonių, kurie nuo tavęs nukentės, kol ta Dievo ir velnio kova tavyje virs, kol pagaliau velnias bus numaldytas arba visai išguitas.

Deja, bandymai atsiversti į budizmą vakariečiams dažniausiai baigiasi beviltišku įstrigimu iliuzijų pinklėse. O budizmo tikslas priešingas: atsisakyti iliuzorinio pasaulio, nuplėšti Majos – Didžiosios Iliuzijos šydą ir įžvelgti egzistencijos esmę. Kartais man atrodo, kad tą esmę kur kas geriau atskleidžia ne aibė egzotiškų ritualų, ne kokio guru daromi stebuklai, o tavo minėtos žibutės. Ieškant Dievo buvimo įrodymų, žydinti žibutė man patikimesnė nei iš Sai Babos rankovės „stebuklingai“ ištrauktas laikrodis.

Ačiū tau, Jurga, už atvirumą ir už drąsą.

LR „Klasikos“ programos laida „Apie riziką gyventi“

Rašytoja Vanda Juknaitė: visą gyvenimą būsi mokinys

„Mokykloje galėjau pradėti dirbti nuo tada, kai pati užauginau savo vaikus, kai supratau, kad iš vaiko reikia mokytis“, – Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse kalbėjo rašytoja, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorė Vanda Juknaitė. Jos teigimu, vaikas, jaunas žmogus yra kaip švari lenta, o mokytojo atsakomybė – neįrašyti lentoje to, ko nereikia.

– Šį pokalbį pradėčiau nuo detalės, kuri yra asmeniška ir ją čia miniu ne kaip žurnalistas, o kaip žmogus, klausydavęs jūsų vedamos laidos per Lietuvos radijo „Klasikos“ programą. Ta laida vadinosi „Apie riziką gyventi“ ir ji man buvo labai svarbi. Kodėl? Nes baigę mokyklą ir atėję į universitetą atsiduriame erdvėje, kuri dar nėra užgyventa, kur viskas prasideda „iš naujo“, ir, kaip atrodė, keičiasi visas pasaulis. Tuomet svarbu girdėti žmones, kuriais tiki, kurie lyg ir paaiškina tau „kaip reikia gyventi“. Klausydamasis jūsų tada, prieš šešetą metų, labai tikėjau tuo, ką ir kaip sakote. Dabar šį tikėjimą, pasitikėjimą tapatinu su mokinio ir mokytojo santykiu. Leiskite perfrazuoti jūsų laidos pavadinimą ir paklausti, ar pasitikėjimas kitu nėra mažiau rizikingas nei pats gyvenimas?

– Pasitikėjimas žmogumi – pats rizikingiausias dalykas. Kaip ir jo ugdymas. Nes nėra jokių garantijų, kas su tavimi bus rytoj. Aš pati visada lieku mokinio pozicijoje, iš žmonių, kuriuos kviesdavausi į minėtą laidą, mokiausi pati.

Mokytojo ir mokinio pozicija yra amžinoji mąstančio žmogaus kolizija. Neišsemiama, neišsprendžiama, viena tų, kurios yra rizikingos, ant ribos. O mokytojo darbo esmė, jo prakeikimas, kad visą gyvenimą jis turi mokytis, nes pasaulis keičiasi kasdien. Pasižiūrėkime, kaip per 20 metų pasikeitė mūsų gyvenimas, jo struktūra – tai, ką mokėjai vakar, šiandien jau nebetinka. Ir tik iš vaiko, iš studento, iš žmogaus, kurį matai prieš save, gali išmokti, kaip šiandien gyventi. Kitos alternatyvos mokytojas neturi. Čia ir yra tas prakeikimas – tu visą gyvenimą būsi mokinys.

– Paminėjote vaikus. Bent kažkiek su jūsų kūryba susipažinęs žmogus nedvejodamas pasakytų, kad vaikai jums labai svarbūs. Kalbu ne tik apie pokalbių su jais knygą „Tariamas iš tamsos“, bet ir apie kitus kūrinius, kuriuose vaiko mąstymas, jo žvilgsnis į kasdienybę, į žmogaus lemtį pasaulyje yra autentiškas, jautrus, sukrečiantis. Pamatyti pasaulį vaikų akimis. Kokios tos akys?

– Tos akys – pilnos vilties, be nusiminimo iš tingumo. Vaikas bėga, neša, griūva, keliasi... Jis ateina gyventi. Ir ta nuostata vėliau gęsta iki nenoro gyventi. Literatūra serga depresija, pasibjaurėjimu savo gyvenimu, tuštuma, nevilties jausmu. Vaikas to neturi. Ir tik iš jo gali išmokti drąsos gyventi.

– „Vaikai nemąsto. Vaikai sako tiesą“. Taip jūsų knygoje „Tariamas iš tamsos“ kalbėjo viena mergaitė.

– Elzė... Gal vaikai nesuvokia tos tiesos, kurią sako, bet ji nėra atmetama. Buvo toks keistas dalykas. Prisimenu, norėjau užrakinti namo duris ir kažkuris iš mano vaikų paprašė jų nerakinti. Aš atsiminiau, kad mano vaikystės metais kaime durys niekada nebuvo rakinamos. Vaikas šito negalėjo žinoti, nebuvau jam apie tai pasakojusi. Tai buvo kito gyvenimo, neišblaškyto gyvenimo ataidėjimas. Vidinė būtinybė, kad durys būtų nerakinamos, kad neužsidarytum nuo pasaulio.

Mes daug ką atsinešame nesuvokdami, nežinodami, iš kur tai yra. Daugybė dalykų valdo mūsų elgesį. Šiuolaikinis žmogus gyvena taip, tarsi prieš jį nieko nebuvo, ir po jo nieko nebus. Jis yra čia ir dabar blogąja prasme. Bet mes atsinešame elgesio modelius iš kartų, gyvenusių prieš mus, nešame juos į kitas kartas. Bendraudamas su vaiku, su jaunu žmogumi gali tą labai ryškiai pamatyti. Yra švari lenta. Ir mokytojo atsakomybė, nors šis žodis čia per silpnas, yra neįrašyti švarioje lentoje to, ko nereikia.

– O kaip to išmokti? Jūs, dėstydama Vilniaus pedagoginiame universitete, matote būsimus mokytojus. Kokie jie? Suprantantys, kaip svarbu yra tai, ką įrašai lentoje?

– Šiemet į universitetą atėjo visiškai kitokie žmonės, nepaprastai motyvuoti. Vyksta esminis lūžis, kuris yra beveik neįtikėtinas bendrame fone, žiniasklaidos fone, kur mes visi – nevykėliai, žlungantys, kur pasaulio vaizdas labai susiaurintas, kriminalizuotas. Su jaunais žmonėmis kalbuosi, kuo jie norėtų būti. Kadangi tai lituanistai, dalį jų vilioja žurnalistika. Ir užduodu jiems tradicinį klausimą – kokiame laikraštyje jie norėtų dirbti? Visų atsakymo pradžia yra ta pati – jokiame. Tačiau to, ką studentai teigia antroje atsakymo dalyje, iki šiol nebuvo. Jie sako norintys laikraštį leisti patys.

Kai jaunų žmonių klausiu, kas jiems yra svarbiausia, kokį svarbiausią gyvenimo įvykį ar įspūdį jie galėtų papasakoti, išgirstu juos kalbant apie šviesius dalykus. Tai – labai stebina, nes žinome, kiek tragiškų įvykių patiria žmogus, kiek jaunuolių žūsta, kaip jie nėra apsaugoti. Klausiu, ar tokių dalykų jūsų gyvenime yra? Rankas pakelia visi. Tačiau jie apie tai nepasakoja. Sunkius dalykus žmogus jau pajėgia pasilikti pats sau. Jis pagalvoja, ką sako, nebepasiduoda pirminiam išgyvenimui, pradėjo aplink save matyti ir kitus žmones.

– Vadinasi, keičiasi ne tik jie, bet ir mokykla, iš kurios atėjo į universitetą. Taip pat ir šeima.

– Keičiasi viskas kartu. Gyvenimas leidžia naujus ūglius, tačiau po senais lapais ne visada juos pamatai. Mokykla nuveikia labai daug, bet visa tai yra užgožta bendro triukšmo, negatyvios nuostatos fono, kurį matome žiniasklaidoje. Ji yra visuomenės sanitaras, tačiau kartais pašienauja ten, kur galėtų sustoti.

– Dėl kokių šienavimo plotų labiausiai skaudu?

– Kai žeminamas žmogus, kai norima ne išryškinti, kas bloga, bet pažeminti. Net ir nusikaltęs, žmogus turi teisę į pagarbą, teisę į orumą. Tuo pagrįsta visa moderni savivoka. Mokytojui toks žeminimas, tokia nepagarba kerta labiausiai, nes jis stovi prieš klasę kaip vienas iš tos suaugusiųjų visuomenės, kuri gaudžia tame negatyviame fone. „Tu toks pats, kaip jie visi“. Mokytojas turi įrodyti, kad yra ir kita galimybė.

– Viename interviu esate sakiusi, kad vaikams davėme laisvę dūkti, rėkauti, bet neišmokėme jų laiku nutilti. Matyt, tai taip pat ne tik šeimos, bet mokytojo atsakomybė. Kaip ne nutildyti vaiką, bet išmokyti jį nutilti?

– Dar sovietmečiu „Lietuvos“ ansamblis nuvažiavo į Japoniją. Japonai paprašė vieno papildomo koncerto vaikams, nes jie vaikams rodo viską, kas tik įmanoma. Man pasakoja, kad į salę pradėję rinktis vaikais dūko, žviegė, laidė popierines žuvėdras. Ansamblio nariai galvojo, ką reikės daryti. Atėjo koncerno valanda ir buvo nuspręsta, kad į sceną turi išeiti žmogus ir paprašyti tylos. Vos jis pradėjo eiti į sceną, salė nutilo.

Tai yra abi laisvės pusės. Mes turėjome mažai laiko, todėl kol kas įsisąmoninome tik vieną. Mokytojo esmė, mokytojo prakeikimas – parodyti vaikui „nuo“, „iki“. Čia, vėlgi, ta pati riba – kiek leisti ir kada sustoti. Baisi riba. Tačiau mane labai padrąsino šių metų studentai. Ne viena pirmakursė pasakė – „mano mokytoja buvo jūsų studentė“. Ne tik mano, bet ir kitų, kurie čia dirba. Vadinasi, mes nepaleidžiame iš rankų siūlo.

– Tą siūlą pradėjote laikyti ne tik universitete, bet ir mokykloje, nes mokytoja dirbote ir jūs.

– Vienerius metus. Turėjau ketvirtokus. Tai buvo grįžimas į vaikystę. Dabar galėčiau dirbti mokykloje, o tada negalėjau, nes jeigu vaikas iškrėsdavo kokią šunybę ir man reikėdavo jį barti, nesugebėdavau to, nes imdavo didelis juokas iš to, ką jis iškrėtė. Prisimenu kartą iš juoko atsitūpiau vidury klasės.

– Ką tas vaikas padarė?

– Ant galvos išsipylė rašalą. Jis buvo baltapūkis, o tos rašalo dėmės man priminė deglą paršiuką. Tada dar nesupratau, tačiau dabar jau galiu suprasti, kaip vaikai priėmė mano santykį su jais. Jiems tai buvo natūralus mokytojos elgesys, jie tuo nepiktnaudžiavo, todėl neturėjau jokių problemų. Ką ten problemų... Prisimenu tuos vaikus visą gyvenimą.

– Bet sakote, kad mokykloje galėtumėte dirbti tik dabar.

– Mokykloje galėjau pradėti dirbti nuo tada, kai pati užauginau savo vaikus, kai supratau, kad iš vaiko reikia mokytis. Mokytis gyventi.

Paimta iš 15min.lt

Jurga Ivanauskaitė "Vienatvė man reiškia pilnatvę..." (kalbina S. Parulskis)

– Esi viena produktyviausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų, bet atrodo, kad daugiau dėmesio sulauki "populiariosios" kultūros zonoje. Ar nesijauti truputį ignoruojama vadinamojo "elito" (nors sunku pasakyti, ką tai galėtų reikšti)?

– Ignoruojama, žinoma, jaučiuosi, nors kuo labiau gilinuosi, tuo man sunkiau suvokti, kas tas "elitas"? Na, "verslo elitas" yra tie, kurie turi daug pinigų, "elitiniai armijos daliniai" geriau šaudo ir gaudo, tačiau kuo pasižymi "literatūros elitas"? Ar tai tie individai, kurie turi daugiau pilkosios smegenų masės ir daugiau sielos? Beje, pasak senovės egiptiečių, Paskutiniame teisme sveriant sielą ant kitos svarstyklių lėkštės dedama plunksna, taigi elitinis sielos sunkis nėra toks jau vertingas dalykas. Jeigu "kultūros elitas" įkūnija tautos pasirinktus dvasios autoritetus, tai kodėl jis pats su tokiu bulimišku apetitu ėda bene vienintelį Marijos žemės tikrai numylėtą poetą Justiną Marcinkevičių? Todėl atrodo, kad šis elitas save susikūrė, susigalvojo taisykles, pagal kurias žaidžia, ir pats pasitenkina. Kartais pagalvoju, kad "literatūros elito" puikybė, pavydumas ir įprotis kategoriškai teisti pačiam būnant neteisiamam tam tikra prasme nužudė ir Gavelį, ir Kunčiną. O "fotografų elitas" palengva galabija Paulių Normantą. Ir tai nesusiję vien su valstybinėmis premijomis, kurias, kaip žinoma, dalina elitas. Jis (o gal "tai"?), vadindamas save "istorija" ar "laiko išbandymu", pasirūpina, kiek ir kokių eilučių apie mane (tave) bus parašyta enciklopedijoje ir ar bus man (tau) rasta vietos 10 klasės lietuvių literatūros vadovėlyje. Tačiau ar verta dėl to išgyventi, juk nepraeis nė pusė amžiaus, o jau būsiu visai kitoje vietoje, kitokiu ar net jokiu pavidalu. Prisipažinsiu, kad kitados elitas atrodė lyg Olimpo viršūnė, kurios dievai man nepalankūs. Dabar šis mįslingas darinys panašesnis į kokią lotofagų salą, kurios gyventojai man nelabai rūpi, tai ar turėčiau reikalauti, kad būčiau jiems svarbi? Tiesą sakant, daug smagiau išgirsti, kad "Sapnų nublokšti" yra mėgstamiausia mano kaimynės automobilio mechaniko knyga, nei sulaukti palaiminimo iš elito padangės. Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad būdama populiari jaučiuosi labai nelaiminga.

– Gal "rimtoji" lietuvių literatūra jau praradusi ryšį su tikrove, ypač su jos įvairove?

– Mane visada pribloškia "rimtųjų" žanrų adeptų (tiek rašytojų, tiek kritikų) nepajudinamas įsitikinimas, kad pasaulis yra tik toks, kokį regi jie, kad žmones ir reiškinius dera suvokti tik pagal vienintelį jų receptą ir kad visiems kitiems privaloma justi, jausti, protauti tik taip kaip šie išrinktieji (ar save išsirinkusieji). Tarsi toje vaikystės dainelėje apie Jurgelį: stok į ratelį ir viską daryk taip kaip meistrelis. Ši dogma atrodo dar juokingesnė, kai prisimeni pagrindinę budistinę maksimą, kad pasaulis tėra iliuzija, kurią kiekvienas asmeniškai susikuria savo mąstymu, o realybių yra tiek kiek individų. Ta "rimtųjų" pozicija man taip pat dvelkia klaustrofobija ir ksenofobija, apskritai būdinga lietuviškai pasaulėžiūrai, kuri tolydžio prasimuša net "vakarėjančiame", "europėjančiame" politiniame diskurse. Tik literatūros ksenofobai bijo ne juodžių ar siauraakių antplūdžio į baltąją Lietuvą, o gaivalų, esančių pačiame žmoguje, jo Šešėlio, demonų ir panašių asmeninio pragaro išperų. Todėl bandoma atsiriboti nuo kitokių, nei tradiciškai lietuviams įprasta, patirčių ir kitokio gyvenimo suvokimo. Kartais padėtis primena atvirkštinį "Akvariumą", kai kažkas, esantis uždaroje patalpoje anapus stiklo, bando tau rėkti, kad būdamas laisvėje, ribų neturinčioje erdvėje, "neteisingai" elgiesi. Pasaulis kasdien darosi vis įvairesnis ir sudėtingesnis, jis tarsi nuolat sproginėja, pats save daugindamas, todėl gana keista reikalauti vienintelės, įprastinės ir tradicinės jo aprašymo ar interpretavimo formos.

– O gal viena iš problemų yra sustabarėjusi klišė "moteris rašytoja"?

– Pasirodžius mano pirmajai knygai "Pakalnučių metai", a. a. Vaidotas Daunys pasakė, kad būdama vyru su tokia fantazija ir kūrybiniu potencialu tikriausiai daug ko pasiekčiau, bet kadangi esu moteris, tai vargu bau... Anuomet, beveik prieš dvidešimt metų, nesupratau, ką tuo norima pasakyti, bet vis dėlto ši frazė manyje ilgam pasiliko, nors visą tą laiką nejaučiau savo, kaip moters rašytojos, konflikto su kuriančia ar vertinančia vyrija. Netgi atvirkščiai – išsamesnio, taiklesnio savo kūrybos įvertinimo ir supratimo sulaukdavau būtent iš vyrų, nors gal jie (Jonušys, Rubavičius, Beresnevičius), o siaube, nepriklauso elitui?! Iš moterų patirdavau kur kas skaudesnių smūgių ir kaltinimų visomis įmanomomis lytinėmis, tautinėmis, literatūrinėmis, dvasinėmis ir egzistencinėmis nuodėmėmis. Na, gal moterys žino, kad jų lyčiai įgimtas, mediciniškai tariant, aukštesnis "skausmo slenkstis", tad ir smūgiuoja viena kitai aršiau (šiukštu šito netaikau nei Daujotytei, nei Daugirdaitei). Neapsieinu be pavardžių, nes prabilus apie skaudulius darosi baugu, kad su nuoskaudų vandeniu neišpilčiau ir kūdikio, šiuo atveju – gerųjų auklių. Man gana keistas nūnai prasidėjęs demonstratyvus skirstymasis į "rašančių moterų" ir vyrų rašytojų stovyklas. Keistas jau vien dėl to, kad moterys iš tikrųjų nėra solidarios tarpusavyje. Mokslininkai šį faktą aiškina, kad esą mažos 2–5 metų mergaitės būna tiek fiziškai, tiek psichiškai pranašesnės už berniukus, todėl šiems tenka burtis į krūvą ir vienam kitą paremti. Tai tampa lyg ir antriniu vyrijos instinktu, o moterys įpranta apsieiti be savo seserų Ievoje palaikymo. Taigi jau vien dėl šios priežasties moterys nepakils į kryžiaus žygį prieš vyrus ir jų nesunaikins, kaip Tu neseniai būgštavai "Veide". Be abejo, Lietuvoje neretai tenka pajusti patriarchalines nuotaikas, bet man jos kraujo ypač negadina, todėl kas vakarą nekartoju budistinės maldelės, kad kitame gyvenime atgimčiau vyru.

– Rašyti ir būti rašytoja – kaip tau tai susiję su darbu ir laisvalaikiu; t. y. ar būti rašytoja toks pat darbas kaip ir rašyti? Tavo pilietinis aktyvumas – iš to paties, iš kūrybinio potencialo ar tai tam tikra duoklė žmogiškumui apskritai? Juk menininko individualistinės nuostatos dažnai spjauna į visuomenę net nesąmoningai.

– Na, gal tai panašu į mezgėjos namudininkės darbą, kai neturi jokio apibrėžto grafiko, nereikia anksčiausiai keltis ir lėkti į kokią įstaigą, o joje atsėdėjus visą darbo dieną teisėtai pradėti tai, kas vadinama "laisvalaikiu" ar "poilsiu". Turiu tokią bičiulę, kuri neria ir neria, kol prasideda rankų sąnarių uždegimas. Su rašymu irgi panašiai nutinka, tik užsidega ne sąnariai, o smegenys, dieną kurtas tekstas persikelia į ryškiausius sapnus arba į nemigą, kartais procesas pagauna kaip kokia kalnų upė pavasarį ir iš to srauto tiesiog fiziškai nebegali išnerti, kad pasikalbėtum su kuo nors stovinčiu ant kranto. Šiaip jau, bent pasąmonėje ir kažkur pačiose sielos gelmėse, nesijaučiu esanti "rašytoja" ir vis atrodo, kad šis tarpsnis (nors jau per ilgai užsitęsęs) pasibaigs taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Taip jau susiklostė, kad esu visuomenėje matoma, todėl kartais tenka imtis visai keistų funkcijų, tapti pokalbių laidų eksperte, guru, ragana-regėtoja, o dar ne taip seniai, grįžusi iš Himalajų, kartais būdavau kviečiama net pas komos būsenos ligonius, nors gyniausi, kad esu tik rašytoja ir neturiu jokių magiškų galių. Nemanau, jog "pilietiškai aktyvi" esu todėl, kad rašau. Tai veikiau prigimtis, genai, paveldėti iš senelio K. Korsako. Gal įkvėpė dar ir tai, kad ankstyvoje jaunystėje buvau susijusi ne su elitiniais universitetiniais sluoksniais, o su vadinamuoju "popsu", hipiais, pankais, roko muzikantais. Vieni didžiausių mano "auklėtojų" anuomet buvo Johnas Lennonas su Yoko Ono, iš jų paveldėjau ir daugelį savo pilietinių idėjų. Dažnai pati sau sakau, kad noriu būti kiek galima toliau nuo visuomenės, nuo visų jos struktūrų ir judėjimų, bet kartais kažkokia vidinė katapulta ima ir iššauna į patį kokių nors politinių įvykių sūkurį. Nesu tiek apaugusi individualistinėmis nuostatomis, kad spjaučiau į viską, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje. Juo labiau kad budistinė tradicija individualizmą tapatina su egoizmu ir abu laiko "nuodais", kuriais būtų kvaila mėgautis it panacėja.

– Kaip tavyje sugyvena dailininkė ir rašytoja: ar šios dvi raiškos formomis ganėtinai tolimos sritys vagia viena iš kitos, blokuoja tam tikrus sumanymus, ar atvirkščiai – skolina viena kitai įvaizdžius, siužetus, detales, kompozicijos sumanymus?

– Šios sritys sugyvena maždaug taip kaip kairė ir dešinė ranka arba kairė ir dešinė koja (bet ne atitinkami smegenų pusrutuliai). Jos nei vagia viena iš kitos, nei blokuoja. Gal anksčiau būčiau sakiusi, kad jos viena kitą papildo, nes mano pirmąsias noveles įkvėpė būtent dailė – siurrealistai, Boschas su Bruegeliu, rusų ikonos ir japonų graviūros. Mano paveikslai iki šiol yra labai literatūriški, mėgstu, kad juose būtų ne tik lakoniškas siužetas, bet ištisas pasakojimas, istorija, herojai, kad tai truputėlį primintų animacinį filmą, kuriame viskas juda iš taško A į Z, kinta nuo įžangos iki finalo. Abstraktų paveikslą tikriausiai įstengčiau nutapyti tik tada, jei kas grasintų įrėmęs į nugarą pistoletą. Jaunystėje svajojau kurti filmus, tad dabar šios dvi raiškos sritys – literatūra ir dailė – turbūt yra savotiški neįgyvendinto, nerealizuoto troškimo recidyvai. Na, o jei jau reikėtų kaip nors jas priešpriešinti, tai galėčiau sakyti, kad literatūra iš manęs vagia dailei skirtą laiką, mat esu sugalvojusi daugybę paveikslų, bet per tą rašymą jie taip ir lieka nenutapyti. Išleidus "Pakalnučių metus", jaučiausi tarsi pagavusi save nusikaltimo vietoje, nes akivaizdžiai mačiau "nuostolius", padarytus sau kaip dailininkei, iš kurios, bent jau mano artimieji, šio to tikėjosi.

– Nors ir esi sakiusi, kad rašydama jautiesi laiminga, bet tavo katinas turbūt ką nors papasakotų ir apie tamsiąją laimės pusę. Vienatvė – sąmoningas pasirinkimas ar jautiesi jos pasirinkta? Gal apskritai savo gyvenime tokios būsenos, gyvenimo būdo neaktualizuoji?

– Tai ne katinas, o katė. Iš jos tikrai galiu mokytis gyvenimo džiaugsmo ir gurmaniškos būties kontempliacijos. Tačiau kartais ji irgi užkniaukia apie kosminę kiekvieno gyvo padaro vienatvę. Būna, kad ir mane, kaip kiekvieną žmogų ar gyvūną, apima absoliučios vientulystės nuotaika. Nors kuo toliau, tuo labiau vienatvė man reiškia pilnatvę, ir ne tik todėl, kad šie žodžiai puikiai rimuojasi. Gal iš pat pradžių vienatvė mane pasirinko, bet dabar pati ją renkuosi, visai sąmoningai ir atsakingai, "būdama sveiko proto", kaip sakoma teismo ekspertizėse. Kartais netgi pasigendu griežtesnių vienatvės formų negu dabartinis mano gyvenimas taip ir nesudarius "svarbiausios visuomenės ląstelės". Iki šiol viena esminių, giliausių, taip pat ir palaimingiausių savo gyvenimo patirčių laikau tuos kelių mėnesių ar kelių savaičių tarpsnius, kuriuos praleidau Indijoje absoliučiai nuo visų atsiskyrusi, medituodama ar užsiimdama kitokia dvasine veikla. Kai sakau, kad viena iš didžiausių mano svajonių yra meditacinė ola kur nors Himalajuose, nemeluoju, neapsimetinėju ir nekoketuoju. Kažkodėl vyriškajame kontekste, pranašų, apaštalų, dvasininkų, taip pat ir menininkų gyvenimų aprašymuose vienatvė yra pateikiama kaip pats svarbiausias, neabejotinai teigiamas, esminis jų būties ingredientas. Tuo tarpu moterų, įžengusių (kiek leidžia visuomenės normos) į tas pačias kūrybos, dvasios, tikėjimo ir dievoieškos sritis, sąmoningas vienatvės pasirinkimas vis dar laikomas akibrokštu, nesusipratimu ar gėdos įdagu. Kada nors norėčiau parašyti knygą apie skirtingų tautų ir epochų moteris mistikes, pavyzdžiui, tibetietę Ješę Cogjal, Hildegardą iš Bingeno ar Simone Weil. Tai būtų knyga ir apie vienatvę.

– XX amžiaus mene (ir ne tik – apskritai kone visuose žmonių veiklos baruose) naivumas, nuoširdumas totaliai virto didesniu ar mažesniu cinizmu, ironija, autoironija, grotesku. O tavo kūryboje (ypač paskutinėje knygoje "Kelionių alchemija") juntamas... tarkime, naivus pozityvizmas. Ar visiškai klystu?

– Manding, cinizmas, ironija, autoironija ir groteskas tėra šarvas, po kuriuo slepiasi visiems mums įgimtas pozityvių dalykų – meilės, švelnumo, atjautos – ilgesys. Netikiu, kad žmonių giminė staiga ėmė ir iš esmės pasikeitė, nesvarbu, kad realybė, ypač tas jos lygmuo, kurį darko politikai, tampa vis absurdiškesnė. Herojų, groteskiškesnį už Bushą, vargu ar sukurtų net pats ciniškiausias autorius. Jei kalbėsime apie kultūrą, tai ji neapsiriboja vien Europa ar JAV, dar yra Azija, Lotynų Amerika, Afrika, kurių mene ir kūrybinėje pasaulėžiūroje-pasaulėjautoje apstu naivumo, nuoširdumo, sentimentalumo, pozityvistinių gėrio idėjų, kurias žvelgiant iš savosios, vakarietiškosios, barikadų pusės taip ir knieti pavadinti kiču. Tačiau net ir vakarietiškojoje terpėje anaiptol ne visi autoriai persismelkę Tavo minėtomis savybėmis. Ko gero, nuo cinizmo ir grotesko, kurie neapsieina dar ir be kankinystės apologetikos bei nuolatinio savo žaizdų draskymo, jau pavargo ne tik patys kūrėjai, bet ir jų kūrybos vartotojai. Tai įrodo kad ir pasaulinis Koelho kūrybos triumfas. Net religinėje srityje vietoj nukryžiuoto ir kenčiančio Kristaus vis populiaresni tampa palaimingai besišypsantis Buda ar gražuolis Krišna su smagiu piemenaičių būriu. Bent jau man asmeniškai cinizmas, groteskas ir autoironiška saviplaka asocijuojasi su užsitęsusia paauglystės krize, nors, žinoma, būna ir išimčių. Žmones, kuriuos laikau savo didžiausiais autoritetais, išskiria būtent pozityvus požiūris į pasaulį, nors kai pirmą kartą sutikau Tėvą Stanislovą, Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską ar Dalailamą XIV, jų optimizmas man atrodė naivokas ir, kaip pasakė vienas pažįstamas filosofas, net šiek tiek "teliukiškas", "veršiškas". Bet dabar jau esu įsitikinusi, kad tikroji išmintis neatskiriama nuo šviesaus, skaidraus, pozityvaus mąstymo. Na, o "Kelionių alchemiją" sudaro spaudai rašyti straipsniai, juose tiesiog sąmoningai stengiausi pozityvias idėjas priešpriešinti nūnai žiniasklaidą persmelkusiam visuotiniam nihilizmui. Taigi pozityvumas (ne pozityvizmas, kaip filosofijos kryptis) man yra sektinas ir siektinas pavyzdys, o jei mano pastangos kol kas atrodo šiek tiek naivokos, optimistiškai tikiu, kad ateityje jos virs brandžiu, išmintingu gyvenimo ir žmogiškumo teigimu. Tikriausiai cinikus nuo tokio pareiškimo krečia šiurpas, bet juk pasišlykštėjimo drebulys jiems malonus.

– Rodos, "Kultūros namuose" sakei, kad dabar rašomas romanas bus visai kitoks nei ankstesnieji. Žinau, kad klausimas nekorektiškas, bet vis dėlto bent truputį – koks kitoks?

– Na, kiekviena diena yra šiek tiek kitokia negu prieš tai buvusi. Antra vertus, kad ir kaip trokštume permainų ar net labai norėtume keistis, žmogus visą gyvenimą dažniausiai groja tą pačią melodiją, tik su tam tikromis variacijomis. Smuikas niekada netaps violončele ar kontrabosu, o elektriniai vargonėliai, kad ir kaip plėšytųsi, nepasieks tų tonacijų, kuriomis katedroje griaudėja didieji vargonai. Net nusidėjėliai, vėliau tapę kanonizuotais šventaisiais, nuo pat vaikystės turėjo polinkį į kraštutinumus. Kaip sako budistai, tomis pačiomis malkomis kūrenama ir žemiškoji aistra, ir meilė Dievui. Nebent Dievas pats įsikiša į kieno egzistenciją, tuomet Saulius virsta Pauliumi ir dedasi kiti eiliniam mirtingajam neskirti dalykai. O šiaip jau kiekvienas, pasižiūrėjęs į savo biografiją, pastebės, kaip joje kartojasi vis tos pačios situacijos, panašiais pavidalais ateina vis kiti mylimieji, o jei lemta, tai ir išeina, pakartodami jau daug sykių vaidintą išsiskyrimo dramą. Taigi nuo savęs nepabėgsi, todėl nemanau, kad mano naujoji knyga bus iš esmė kitokia, kad staiga imsiu rašyti kaip Granauskas, Juknaitė ar Vilimaitė. Tiesa, šiame romane visai neliečiama Rytų tematika ir bus kur kas mažiau erotikos, nei Ivanauskaitei įprasta, taigi prie mano prekinio ženklo gal ir teks klijuoti kiek kitokias etiketes. Koks bus galutinis rezultatas – kol kas tikrai negaliu pasakyti, priešokiais rašau tą romaną jau trečius metus ir jame nuolat labai daug kas keičiasi. Dabar toks etapas, kai rašymo procesas valdo mane, ne aš jį. Tai net sukuria tam tikrą intrigą, pati seku gimstantį tekstą, kaip kokį detektyvą, kurio atomazgos nežinau, tik gal giliai pasąmonėje nujaučiu.

Iš Šiaurės Atėnų.