Knyga: Clarice Lispector "Arti laukinės širdies"

 Clarice Lisppector. „Arti laukinės širdies“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Ilgasis savaitgalis man žadėjo trumpą literatūrinį nuotykį, kuris eis ir praeis, kitaip sakant, susipažinsiu, kažką patirsiu ir bus gana. Kam tos visos skambios antraštės ant knygos viršelių? Dažnai jos atlieka tik reklamos funkciją, neretai neatitinka tikrovės arba atitinka tik iš dalies. Kai į ilgąjį savaitgalį leidausi paskui brazilų rašytojos Clarice Lispector (1920-1977) romaną Arti laukinės širdies (portugal. Perto do coração selvagem), kuris originalo kalba pasirodė 1943 metais (taigi, per Antrąjį pasaulinį karą!), nemaniau, kad teks su šia literatūra pasigalynėti. Audriaus Musteikio išverstas literatūrinis perlas staiga tapo ne ilgojo savaitgalio literatūriniu flirtu, o nuodugnia filosofine studija.

 

Neslėpsiu, kad knygos pradžioje publikuojamas Benjamin Moser įvadinis straipsnis Uraganas Klarisė iš tikrųjų ne juokais sužadina smalsumą. C. Lispector pristatoma kaip neįvertinta literatūrinė XX amžiaus brazilų (ir viso pasaulio) sensacija. Taip jau nutiko, kad per Antrąjį pasaulinį karą labai daug intelektualų žydų pabėgo už Atlanto, o žuvus C. Lispector motinai, ji taip pat atsidūrė Brazilijoje. Kilusi iš vakarų Ukrainos žydų šeimos, ji turėjo savitą literatūrinį braižą, kuris anuomet brazilų rašytojų gretose suskambo itin novatoriškai, kaip teigiama straipsnyje,  nes Clarice nebuvo paveikta nacionalistinių literatūrinių ypatybių, o jos sakinių konstrukcija labai skyrėsi nuo brazilų, tačiau panašėjo į moderniuosius europiečių klasikus. C. Lispector lyginama su Virginia Woolf, James Joyce, Marcel Proust ir kitais XX amžiaus literatūros graundais, tačiau čia pat autorės biografijos tyrinėtojas nuogąstauja, kad autorė dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių nebuvo pasauliniu mastu įvertinta kaip savita ir inovatyvi rašytoja.

 

Nepaisant nuogąstavimų, visgi C. Lispector su debiutuojančiu romanu Arti laukinės širdies buvo pripažinta tarp pačių intelektualų brazilų rašytojų, o jos iškilimas aprašomas Uraganas Klarisė straipsnyje. Eilutės fragmentas, pasiskolintas iš J. Joyce kūrybos, tapo šio debiutinio romano kelrode žvaigžde. Visą likusį knygos skaitymo laikotarpį galvojau, ar tik nebus paties C. Lispector gyvenimas įdomesnis už patį romaną?

 

Arti laukinės širdies centre – keistomis charakterio savybėmis pasižyminti Žoana, apie kurią nuo vaikystės iki santuokos suirimo pasakojama istorija. Autorė šį kūrinį parašė vos 23 metų, todėl abejonių nekelia tam tikri autobiografiškumo niuansai, romano veikėja Žoana yra tarsi pačios C. Lispector alter ego. Istorija prasideda, kai mergaitė Žoana, netekusi motinos, žaidžia vienui viena namuose ir nuolat kalbina savo tėvelį. Ji pro langą regi vištas, kurių galą ir mirtingumą suvokia. Atrodo, kad pasakojime nieko iš esmės nevyksta, nes pasakotoja perteikia tik augančio ir pasaulį tyrinėjančio vaiko mąstymą bei pojūčius. Tekstas iškart pasižymi juslingumu ir skambumu, autorei pavyksta išvengti patetikos, perdėto koketiško lengvumo, kuriuo dažnai pasižymėdavo „vidutinė“ proza. Skaitytojas iškart yra panardinamas į tam tikrą tik iš pažiūros panašų chaotišką pasakojimą. Kai skaitytojas, atrodo, jau pajunta teksto struktūrą ir „sugriebia“ siužetą, staiga pasakotojas keičia rakursą ir pasiberia sąmonės srauto tirada, kuri tėra tų stabiliųjų pasakojimo fragmentų Žoanos emocinė išraiška. Knyga pasižymi pusiausvyra tarp epinio tradicinio pasakojimo ir modernaus sąmonės srauto chaotiškumo, bet einant link knygos pabaigos, man atrodo, kad sąmonės srautas ir neapibrėžtumas galiausiai įveikia stabilumą ir apibrėžtumą.

Clarice Lispector

 

Chaosas ir stabilumas tampa švytuokle, kuri veikia ir pasakojimo pobūdį, ir Žoanos dvilypumą. Mergaitė galiausiai tampa moterimi, tačiau ji savyje laiko tam tikrą blogį, sąmoningą pasipriešinimą laimei, ji tarsi niekina pasaulį ir save, trokšta banalios paprastos moteriškos laimės, bet racionalumu varomas aštrus protas ją atgraso nuo laimę lemiančių pasirinkimų. Baimė būti mylimai ir baimė mylėti, paslėpta po susikurta šalta arogancija, intelektualumu, giliamintiškumu, kuo ir pasižymi prieštaringoji sfinksė Žoana. Iš tikrųjų stebėjausi šios jaunos autorės mokėjimu sukurti kontraversišką personažą, kurios nežinai, ar mylėti, ar ją pateisinti, kol galiausiai suvoki, kad Žoana yra mūsų hiperbolizuotų prieštaringų jausmų ir įsitikinimų būtybė, tam tikra emocinė frankenšteinė, sudurstyta iš skirtingų gabalų: tuo pačiu negalinčias viena be kitos dalis ir tuo pačiu neigiančias.

Veikėja neigia patį dievą: „Betgi natūralu, kad jei neieškotų išorinio dievo, galop sudievintų save, tyrinėtų savąjį skausmą, pamiltų praeitį, ieškotų priebėgos ir šilumos savo mintijimuose, kurie būtų jau kaip meno kūrinio siekis, o tuščiais laikotarpiais – kaip nešviežias maistas. Čia slypi pavojus įstrigti kančioje, įsitaisyti joje, o tai irgi būtų klaida ir raminamieji (p. 89).“ Darosi akivaizdu, kad Žoana laviruoja tarp dviejų blogybių – būti sunaikintai meilės, švelnumo ir prieraišumo arba kentėti atsiskyrusiai, neprisirišusiai, niekam nepriklausančiai (tokia feministiniu šaltumu spinduliuojanti moteris).

 

Žoana nuolat svarsto apie būties prigimtį. Daiktus ji suvokia: „Taip, taip, čia ir bus tiesa: jos egzistuoja labiau už kitus, jos daikto simbolis pačiame daikte. Moteris – pati iš savęs paslaptis, suvokė ji. Visose glūdi pirminės materijos ypatybė, kažkas, kas gali išryškėti, bet kas niekada neišsipildo, nes moters esmė yra „tapsmas“. Juk argi ne per ją praeitis susijungia su ateitimi ir visais laikais? (p 146).“ Labai didelį teksto dalis yra tiesiog pasakotojos per Žoaną filosofinis svarstymas, kuris primena antikinio autoriaus Tito Lukrecijaus Karo eiliuotą veikalą Apie daiktų prigimtį, pastarajame kūrinyje neigiamas dievo egzistavimas. Žoanai taip pat svarbu paneigti dieviškumą, nes pati mažytė buvo be mamos, neteko greitai tėvo, o galiausiai teta ją atidavė į internatą. Saugodamasi nuo amžinybės, ji neigia nemirtingumą ir paradoksalu, kad kūrinio pabaigoje sužinome, jog Žoana paniškai vis dėlto bijo mirties ir bijo pripažinti savo pasaulio matymo spragas, savo dirbtinio šaltumo, kuris buvo iki šiol egzistencinė jos apsauga nuo laimės.

 

Prisipažinsiu, kad pirmoji knygos pusė man rezonavo kur kas patraukliau, nes, atrodė, kad išgyvenu kartu su Žoanos susipriešinusiu pasauliu, suprantu jos pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą, tačiau antrojoje dalyje, kur pasakoja apie jos santuoką su Otavijumi, jos sąmonės srautas labiau tampa poezija, šizofrenišku gaudesiu, kuris atliepia tuoj įvyksiantį esminį gyvenimo lūžį: ji sužino, kad Otavijus jai neištikimas, o pati susiranda anoniminį meilužį, nori sunaikinti santuoką, tačiau tuo pat metu trokšta susilaukti vaiko, kad įgyvendintų moters „tapsmo“ gyvenimo misiją... Antrąją knygos dalį gaubia didesni veikėjos prieštaravimai, tačiau į pasakojamą įnešama labiau kafkiško nestabilumo, nei pasaulio paaiškinimo filosofijos, todėl darosi nelengva sekti nuolat kintančio teksto pobūdį ir suprasti to virsmo funkciją, tačiau nė neabejoju, kad akylesni ir geresni skaitytojai nei aš visgi pajus knygos vientisumą ir išlaikys rezonansą nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

 

Brazilų literatūros perlas išties primena XX amžiaus moderniosios klasikos šedevrus. Man asmeniškai sunku patikėti, kad šitaip juslingai ir pagaviai aprašytą Žoaną sukūrė jaunutė autorė, kuri perteikia jaunos moters gyvenimą keliais esminiais pjūviais. Vienas iš jų – laikmetis, kada moteris išsivaduoja iš „namų šeimininkės“ vaidmens ir ryžtasi perimti savo gyvenimo kokybę ir likimą į savo rankas, kitas – suluošintos ir vaikystės netektimis pasižymintis sudėtingas moters, bijančios mylėti ir prisirišti psichologinis klodas, o dar kitas pjūvis – filosofinis, savo vietos pasaulyje ieškojimas, apmąstymas su paklydimais ir atradimais, paneigiant dievą ir galbūt jį atrandant iš naujo. Visi šie pjūviai sulipinti į difuziškai sklindantį pasakojimo ritmą, siužetinė linija čia išryškėja, čia vėl praranda formą ir apibrėžtį, todėl Arti laukinės širdies talpiame romane atsiveria nelengvai, bet vertingai skaitoma literatūrinės meistrystės apraiška.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kleo nuo 5 iki 7" / "Cléo de 5 à 7"

 Sveiki,

 

Apie belgų kilmės prancūzų kino legendą Agnes Varda girdėjau ne taip ir mažai, tačiau iki šios dienos nebuvau matęs nė vieno jos filmo. LRT televizija savo žiūrovams pristatė šios režisierės filmų retrospektyvą, kurioje bus galima pamatyti pačius garsiausius kino meno kūrėjos darbus. Nusprendžiau pirmiausia dirstelėti į tikriausiai vieną garsiausių režisierės darbų, antrąjį jos ilgametražį filmą „Kleo nuo 5 iki 7“ (pranc. Cléo de 5 à 7) (1962), kuriame pasakojama istorija apie garsią dainininkę Kleo, kuri apsilanko pas Taro kortų būrėją, kad sužinotų, koks likimas jos laukia, ar ji iš tikrųjų serganti vėžiu...

 

Iš esmės visas filmas apima Kleo gyvenimą nuo penktos valandos iki septynių, kol ji nekantriai laukia medicininių tyrimų rezultatų. Naiviai ji bando pasislėpti čia pirkdama dailias kepuraites, čia atstumdama savo meilužius, čia bendraudama su savo pagalbininke, čia repetuodama, čia susitikdama su drauge... Sustyguota dienotvarkė tėra Kleo būdas kaip nors suvaldyti viduje kirbantį nerimą: o jeigu aš sergu, o jeigu aš iš tikrųjų greitai mirsiu? Po naiviais ir madingais septinto dešimtmečio pradžios Paryžiaus atributais pasakojama žmogaus gyvenimo prasmės istorija.

 

Agnes Varda šią istoriją perteikia tuo, ką galima laikyti Paryžiaus klasika – gatvės ir skersgatviai, puošni miesto architektūra, muzika. Didžioji filmo dalis yra filmuota tiesiog gatvėse, vaikštant ir važiuojant pačiai Kleo. Dinamiškas filmas skleidžia meilę Paryžiui, tačiau tuo pačiu metu žiūrovas yra priverstas galvoti apie Kleo nerimą ir jos bauginančias būsenas, o dar labiau: ar toji gražuolė blondinė iš tikrųjų gyveno padorų ir teisingą gyvenimą, o gal tebuvo kaprizinga užsispyrusi ožka, kuri pati lengvabūdiškai „flirtavo su laime“ ir tuo pačiu nuo jos bėgo, todėl likimas jai atseikėjo ligą, kad ji pagaliau atsipeikėtų? Daug įvairiausių dalykų galima galvoti, žiūrint šią kino klasiką ir dėl to filmas tik dar įdomesnis. Režisierei pavyko per lengvą klasikinio paryžietiško stiliaus eleganciją papasakoti dramą, kuri kiekvienam iš mūsų veriasi kaip galutinis gyvenimo nuosprendis.

 

Žiūrėdamas šį filmą buvau apsvaigintas ne tik Paryžiaus bangavimo, energetikos, bet ir retro (juoda-balta) spalvų, kameros žaismo, susitelkimo į veikėją ir iš tos veikėjos srūvančias emocijas, kurios paveikia pasaulio vaizdinį, todėl filme iš esmės viskas veikia ir estetiškai, ir dvasiškai. „Kleo nuo 5 iki 7“ žymi naująjį prancūzų kiną, vadinamą „naujoji banga“, kuriam svarbus dabarties momentas ir Agnes Varda yra šitos bangos šauklė.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesijaudink, jis toli nenueis" / "Don't Worry, He Won't Get Far on Foot"

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis iš jūsų yra bent kartą gyvenime pajutę, ką reiškia po gero vakarėlio pragulėti lovoje apsikabinus mineralinio butelį. Kiek tai kainuoja sveikatos ir energijos. Tos nelemtos pagirios. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gyvena alkoholikai, kurie diena iš dienos pramerkę akis puola į liūną, kad nieko nebejaustų: nei kūno, nei dvasios... Apie tai iš dalies Gus Van Sant biografinė drama su komedijos elementais „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot) (2018). Filme pasakojama apie realiai egzistavusį neįgalųjį kandų karikatūrų piešėją John Callahan,

 

John Callahan, kaip teigė, pradėjo gerti nuo trylikos metų, kad pamirštų, jog yra našlaitis, jį paliko motina, o netikriems tėvams tebuvo tik sunkus vaikas. Skandindamas save alkoholyje jis iš esmės pragėrė didžiąją savo gyvenimo dalį, kol vieną dieną pateko į avariją, po kurios jis liko suparalyžiuotas... Filme regime jo ilgas reabilitacijos valandas, sunkų ir ūmų būdą bei pastangas gyventi. Netgi atsigavęs po avarijos jis geria toliau, kol galiausiai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą, kuriame ryžtasi dvylikos žingsnių kelionei link pasveikimo...

 

Filme apstu ironijos, nes būtent John yra cinikas, jis ironiškai piešia „aštrias“ karikatūras, atspindinčias jo paties požiūrį į žmones ir pasaulį. Režisieriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp tragedijos ir komedijos, išgauti vientisą pasakojimo ritmą, kuriame atsiskleistų gyvenimo paradoksai, tam tikri žmogaus brandos, susitaikymo ir atleidimo momentai, kurie yra svarbūs kiekvienam iš mūsų gyvenime.

 

Aktorius Joaquin Phoenix, kaip visada, labai atsidavęs savo personažui, čia jis žymiai priaugęs svorio, supanašėjęs su tikruoju Callahanu, todėl filme yra ir dvigubas malonumas – vaidyba. Režisierius pasirinko chaotišką laiko pasakojimo siužetą, jis išmaišo įmantrumo dėlei atskirus žmogaus gyvenimo epizodus, o juos sumontuodamas perteikia savotišką žmogaus nuo pakylos išpažinties įspūdį. Ir, žinoma, tai veikia. Visiems, kurie patys susidūrė su alkoholio problema, ar artimoje aplinkoje turi alkoholikų, manau, filmas rezonuos savaip. Tai nėra vien apie svaigalus arba pamokymą, kaip išsivaduoti iš alkoholizmo, manau, režisieriui pavyko sukurti spalvingą kino juostą apie neskanų žmogaus gyvenimą, kuris pats save nuteisęs įsistūmė į tamsos duobę, pasiteisindamas tam tikromis aplinkybėmis.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Interviu su Tony Rodriguez, kuris buvo pagrobtas ateivių ir laikomas Mėnulyje

 

Sveiki,

 

Noriu šįkart su Jumis pasidalyti dviejų dalių vaizdo įrašais, kuriuose vyrukas vardu Tony Rodriguez pasakoja neįtikėtiną savo gyvenimo istoriją. Galima netikėti, galima diskutuoti, ar tai nėra šlovės vaikymasis su pramanytomis istorijomis. Bet galiausiai galima žiūrėti ir kaip į mokslinės fantastikos istoriją (niekas nė nedraudžia plėsti vaizduotę). Tony Rodriguez istorija unikali, jis tvirtina, jog vieną dieną buvo pagrobtas pilkųjų ateivių, kurie „išsiurbė“ jo sąmonę iš kūno, jis gyveno praeityje apie 20 metų, buvo siuntinėjamas į Mėnulį, į Peru, buvo netgi panašioje alternatyvioje istorijoje, kai jam teko kovoti gladiatorių kovose su kitų rasių ateiviais.

 

Nesidalyčiau šiuo vaizdo įrašu, jeigu jis nerezonuotų su kitomis istorijomis ir matytomis nekomercinio pobūdžio dokumentinėmis juostomis apie laiku siuntinėjamus žmones, kuriems ištrinama atmintis. Patikėkite, tai neįtikėtina netgi pabandant visa tai įsivaizduoti. Veiksmas sukasi apie Arizoną, tai seniai žinomos slaptos bazės, kur vyksta intensyvus bendradarbiavimas su kitomis būtybėmis. Nieko nesakykite, tai labai įdomu, juolab kad vyras patvirtina, kad egzistuoja ne tik pilkieji, įvairios hibridinės rasės, bet ir reptiloidai.

 

Pirmoji dalis:

Antroji dalis:

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela: lapkričio būsenos ir noras ištrūkti iš Muncho paveikslo "Klyksmas"

 

Sveiki,

Kada geriausia užkariauti pasaulį ir jį pakeisti? Žinoma, kad dabar. Kito laiko tinkamesnio nebūna, nes visas kitas laikas ateityje nė neegzistuoja, jis paskendęs mūsų neryžtingume, atidėliojime.

Geriausias laikas užkariauti pasaulį yra lapkričio 1 dieną t. y. dabar. Neatidėliojant nė sekundės skruzdėlės į šoną, nes reikia pulti pilį, skruzdėlyną, Takešio pilį ir laimėti, žinoma, kad laimėti.

Ar kas nors bent kartą laimėjo Takešio pilį? Nepamenu. Buvau dar mažas.

Kaip laimėti pasaulį? Kokie ginklai šiandien tinka? Manau, tinka tik vienas amžinas ginklas – pasidavimas. Ne, ne tas, kuris kyla iš apatijos ir nuobodulio, bet tas iš gerosios senosios širdies, kada imi ir žiūrėdamas pro langą, į nuplikusius medžius, išretėjusį orą, atsidengusį pasaulį, kuriame paslapties vis mąžta ir mąžta, galiausiai priimi save ir tą metą vien tam, kad įvyktų pokytis.

Koks pokytis? Nežinau. Tiksliai nežinau, nes negaliu užbėgti ateityje ir pasižiūrėti, bet pokytis, kurio norisi, kurio reikia, nes paskutinieji mėnesiai buvo sunkūs, pilni Nedievo pavidalo, netikėjimo, juodos duonos ir džiaugsmo bado era. Munchas gerai nutapė „Klyksmą“ – ten aš paskutinį pusmetį. Žiauriai išsigandęs. Nuogas ir rėkiantis. Nuplikytas egzistavimo vandens.

Ką tu padarei, kad išliptum iš Muncho paveikslo ir perimtum vadžias?

Kol kas nieko. Nenukariavau pasaulio pasidavimu, nes niekaip neįstengiu nebekovoti. Kova instaliuota taip giliai į smegenis, kad bet kurią akimirką kova atsigręžia prieš mane patį. Kovok, Takeši, kovok. Bet prieš ką? Prieš būsenas? Suzmegusį lapkričio drėgmę?

Skaitinėju Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“ – nepaprastos būsenos ir rezonansas. Ten pasakotoja teigia, kad jos kūnas ir tai, kas ji yra iš tikrųjų (filosofinė mintis!) yra visiškai atskiri dalykai. Pasakotoja išgyvena amžiną nesuderinamumą tarp savo prigimties būti ir to socialinio dirbtinio moters pareigomis ir santuoka grįsto gyvenimo, tarsi kažkas būtų ją išgriebęs iš neutralios pirmapradės erdvės ir suteikęs jai per veiksmą formą. Žmogus sutvertas gyventi prieštarose.

Bet ar tikrai, Takeši? Klausyk, Takeši, pasiduok... Užkariauk pasaulį naivumu ir mielaširdingu pasidavimu. Barbarai prie miesto neateis, jie ateina tik tavo vaizduotėje, tavo purvinoje lapkritiškoje vaizduotėje – šakalų šešėliai nuo dykumos prie miesto, daugiau ten nieko nėra, tik Gandžio poza parklupęs pasaulis, kuris tik ir laukia, kol abu susiglausite ir pasidavimo akimirką tapsite vienu kūnu ir krauju.

Kaip pasiduoti? Kur pasiduoti? Šiandien, žinoma, dabar.

Muncho „Klyksmo“ paveikslo kraštelis nepasikiamas. Išlipimas iš būsenos, planetos, vos keli decimetrai, bet... Mano purvina lapkričio vaizduotė, Takeši, mano purvina vaizduotė draudžia: ne, negalima, pirštus nukaposiu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: August Strindberg paveikslas The Town - Augustas Strinbergas ir jo paveikslas Miestas

 Sveiki,

Kaip visada pas Marių Buroką ant Facebooko sienos galima rasti ne tik apie Baltarusiją, bet ir labai įdomių dalykėlių. Dailė ir fotografijos – vienos iš jų. Šįkart noriu pasidalyti švedų rašytojo ir dramaturgo August Strindberg (1849-1912) paveikslą „The Town“, kurį rašytojas nutapė su atsidavusia impresionistų dvasia 1903 metais. Šaltas, šiaurietiškas, pilkas ir niūrus paveikslas, kuriame pavaizduotas begalinis milžinas dangus, slegiantis mažytį blizgantį ir vilties ištroškusį miestą. Nerandu daugiau žodžių, kai toks pas mus lapkritis tik prasidėjo, o šis paveikslas ir yra visa to išraiška.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Raganos" / "The Witches"

 Sveiki,

Roberto Zemeckio naujausias 1990 kultinio filmo perdirbinys „Raganos“ (angl. The Witches) (2020) kai kam paliko prieštaringus jausmus. Pats puikiai pamenu savo vaikystę ir tą juostą, kada nuo galvų nusiplėšia būrys moterų perukus ir po jais pasirodo plikagalvės baisuoklės, o mažieji herojai paverčiami peliukais. Šioje naujausioje versijoje Zemeckis daugiau ar mažiau išlaiko pirmtako siužetinę struktūrą ir jau praėjus 30 metų panaudoja spalvingąsias technologijas, kad „Raganos“ būtų dar baisesnės ir šarmingesnės.

Kol visi laukia „Fokus Pokus“ antrosios dalies (ji tikriausiai su tais pačiais aktoriais pasirodys kitąmet), tai šiemet Netflix nustebino pateikdama „Raganų“ naują variantą. Nesistengsiu lyginti su ankstesniuoju, nes siužetą vos tik pamenu, tačiau šioji versija nėra jau tokia prasta, kaip teigia kai kurie internautai. Daug ką paperka šarmingosios ir charizmatiškosios Anne Hathaway prancūzišku akcentu rėkiančios raganų karalienės vaidmuo. Ji išties gimusi vaidinti blogietes tokio tipažo filmuose, prisiminkime jos flegmatiškąją Baltąją karalienę iš „Alisos stebuklų šalyje“, tačiau aktorei puikiai sekasi ir draminiai vaidmenys. Puikioji Octavia Spencer, „Oskaro“ laureatė taip pat atlieka be didesnių pastangų šiltos močiutės vaidmenį.

Visgi visumoje filmas yra pasaka, kurioje nėra teisingos pabaigos ir vaikai nebeatvirsta į vaikus, tačiau jie priima peliukų formas ir prigimtį, todėl filmą galima žiūrėti su šeima, ūgtelėjusiais vaikais, tarkim, nuo kokių septynerių-aštuonerių metų, kurie jau internete tiek visko prisižiūrėję, kad „Raganos“ bus tik kaip pabarstukai ant torto. Čia rasite ir siaubo, ir efektingos pasakiškos įtampos, pavojų, nuotykių, spalvingų pasakiškų siužetų... Viskas suplakta ir pateikta, sakyčiau, itin vykusiomis proporcijomis, jog šioji versija tiesiog verta būti dar viena Helovino filmų kolekcijos klasika.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.4

 

Jūsų Maištinga Siela