Robinzoniškos atostogos prie Baltijos jūros 2013

Sveiki, 

Pagaliau išsipildė mano viena robinzoniška šių metų svajonė – pernakvoti kopose prie jūros! Žinote, buvo išties smagu, bent jau pirmą robinzonišką dieną, kai saulė skurdžiai teišlįsdavo iš po debesų. Tačiau liūdėti tikrai neteko, nes nuotaiką palaikė puiki kompanija ir vynas, kuris tiško iš plastmasinių indelių kaip kokia babos pilstoma gaiva ar praskiestas kompotas. Tiesa, miegoti palapinėje pasirodė šiek tiek šilčiau nei tikėjausi iš tikrųjų, bet po kitos dienos kaitros mano vargšė oda neištvėrė – nudegiau kaip krabas įmestas į verdantį vandenį, nors tos kaitriosios saulės nebuvo tiek daug, kiek tikėjausi, bet gerai mano odytė „kimba“ ir per debesis. 

Šaldėmės šampaną užkasdami jį į smėlį, maudėmės Baltijoje ir negražiai juokavome, jei joje įliptų kokia nors Katunskytė, iš josios nieko nebeliktų, o cunamis nuneštų visos Smiltinės smėlį į Žemaitiją. O šiaip viskas lyg ir būtų „čiotkai“, bet tie vabalai, kuriuos tonomis rinko sunkvežimiai ir vežė naikinti, skleidė tokią baisią smarvę, kad galėjai atostogauti nebent užsidėjęs dujokaukę arba tolėliau nuo vandens, kopose, apžėlusiose smilgomis ir erškėčiais. Karkvabalių invazija atrodė išties įspūdinga – kaip jie čia atsirado ir ko jie čia „oriai mirė“, aš nežinau, bet pasirodžius saulutei ir pakaitinus, tai ateidavo tokia dvoko banga, lyg vaikščiotum po nesutvarkytą ir apleistą skerdyklą. Bet tai nesutrukdė peršokti šių negyvėlių ir pasimėgauti vandenėlių, nors jūrytės vandenukas ir buvo šaltokas, tačiau, na, gi jūs suprantate, nesimaudyti prie Baltijos, kai stovi ant kranto visas perkaitęs, yra didžiausia nuodėmę, už kurią šv. Petras pro vartus į Rojų nepraleis.

Šiaip turėjome nakvoti ir antrą dieną, tačiau vakarėjant ir jaučiant nuovargį ir siautulingą odos perštėjimą, kuri verkė užtepama riebaus šalto kefyro, prašėsi vežama namo. Ir odos skausmu tikėti neįmanoma! Ačiū Dievui, kad užteko sveiko proto vakarop susirinkti „šmutkes“ ir pernakvoti pas draugus Klaipėdoje, nes dar viena naktis palapinėje ir troškūs rytmečiai joje būtų tik savanoriška kastracija ant pjedės stalo, tiesiogiai per „YouTube“. Nors ir myliu jūrą, nors ir dievinu maudynes, tačiau nebeprisiversčiau vėl susiruošti dviem dienom robinzoniškų atostogų, užtektų ir vienos. Ir nesvarbu, kad saulė tik pro debesis braido, vis tiek prisipurkščiau kremo nuo saulės ir sau toliau gerčiau vynelį ir žiaumočiau riešutus, praplaukiant švediškiems laivams ir klykiant jūriniams paukščiams. Smagumas prie jūros, bet kas per daug, tas nesveika.

P.S. Pridedu keletą vaizdų nuo Baltijos pakraščio.

 

Smėlėtas dangus.

 

Karkvabalių kapinynas driekiasi dešimtimis kilometrų!

 

Iš arčiau su padarais.

 

Šampės butelis ilsisi Baltijoje!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Los Andželas slaptai" / "L.A. Confidential"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmas „Los Andželas slaptai“ (L.A. Confidential) (1997) yra vienas iš tų retų filmų, kada kritikų ir žiūrovų nuomonės sutampa. Filmas sulaukęs ypatingo tiek komercinio pasisekimo, tiek kokybės vertinimų gerąja prasme. Mes turime išverstą romaną tuo pačiu pavadinimu, tačiau man asmeniškai neteko skaityti šio kūrinio, bet galiu pasakyti, kad nesu kriminalinių-detektyvinių dramų mėgėjas, tačiau šis vienas iš ne daugelių filmų, kurie patraukė savo dėmesį tiek siužetu, tiek aktoriais, tiek puikiais įvertinimais.

Taip, tai dar vienas pasakojimas apie korumpuotą policijos darbą. Visai kaip ir filme, kurį visai neseniai žiūrėjau „Niujorko šešėlyje“ (2012). Sakyčiau, kad filmai beveik lygiaverčiai, bet turint galvoje, kad ši juosta pristatyta 1997 metais, neįmanoma nesižavėti puikiu režisūriniu darbu. Filme sutinkame žaviąją Kim Basinger, paskutiniu dešimtmečiu visai pasitraukusi iš populiarių ir dėmesio vertų filmų. Čia ji atlieka savotiškos geišos vaidmenį, labiau dekoracinis vaidmuo, nes filmas vis tiek yra labiau „vyriškas“ ir jame dominuoja vyriška energija ir brutalumas. Nepakartojamai puikiai pasirodė trijulė – Kevin Spacey, Guy Pearce ir Russell Crowe. Visi trys vyrukai įkūnijo labai skirtingus charakterius ir temperamentus – nuoseklusis, grubusis ir galvočius. Trys skirtingi vyro tipai policijoje ir tik klausimas, kaip tokie skirtingi vyrai gali sutapti ir dirbti? Ogi pasirodo labai paprastai, – papildant vienas kito veiksmus.

Šiaip pats siužetas tikrai stiprus, tikras detektyvinis katarsis šio žanro mėgėjams, o novatoriškas ir užtikrintas žvilgsnis į kriminalinį teisėsaugos pasaulį tik leidžia dar labiau suabejoti mūsų sistemos grynumu ir švarumu. Los Andželas yra vienas nuodėmingiausių ir turtingiausių pasaulio miestų, čia daugelis yra pasiturintys, todėl nenuostabu, kad veiksmas vyksta antrajame nuodėmių mieste, taip dar labiau pakurstant žiūrovui alkį apsilankyti šiame mieste, o gal kai ką ir atbaidyti. 

Man filmas patiko, nors ir pakankamai ilgas, bet neprailgo. Geri aktoriai, truputį nenuspėjamas siužetas ir įdomūs charakteriai įtraukė ir nebepaleido iki pačios pabaigos.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niujorko šešėlyje" / "The Place Beyond the Pines"

Sveiki, kino gerbėjai,

Nors aktorius Ryan Gosling ir paskelbė, jog kurį lauką apleidžia karjerą, tačiau pas mus dar vis plūsta jo naujausi darbai. „Niujorko šešėlyje“ (The Place Beyond the Pines) (2012) yra dar vienas kriminalinių perliukų, kurie ramiausiai gali pretenduoti į kokybiško filmo lentyną. „Niujorko šešėlyje“ man pasirodė lyg pyragas su trim storais biskvitais. Tikėjausi vientiso pasakojimo apie bankus plėšiantį blondiną tėtuką, kuris bando sulipinti iširusius santykius, tačiau teko apsigauti, nes filmas „eina“ trim frontais ir pasakoja iš trijų skirtingų pozicijų, neaplenkdamas laiko šuolių, paradoksų ir „karminių“ skolų grąžinimo šiame gyvenime.

Labiausiai šokiruoja nuolatinis korumpuotos policijos vaizdavimas ir nelygybė, kuri veši tarp pareigūnų. Tokių filmų pasižiūrėjus, galima pamanyti, kad pasaulis iš vis neteisingas, o sistema, kuriai mes vergaujame, siurbia iš mūsų kraują ir veidmainiauja kiek tik išsteni. Viskas puiku su šiuo filmu – stipri režisūra, įtaigus siužetas, labai malonu, kad nevienalytis, ne monolitas, o gerai perskeltas į tris dalis. Smagu čia vėl sutikti Ryan Goslingą, tačiau jo povyza, nors į flegmatiškai charizmatiška, tačiau akmeninis veidas beveik niekuo nesiskyrė nuo filmo „Drive“ (2011) – toks pat tylėnis, tokios pačios emocijos, vaikščiojimas, energetika. Įtariu, kad aktoriui pelnytai reikia atostogų ir pertraukos, gal tada sugebėtų būti nors kiek universalesnis, nes paskutinieji vaidmenys labai jau man panašūs tampa, ko visai negaliu pasakyti apie Bradley Cooper‘į, kuris vis painiojasi man po akimis – „Pagirios: Velniai žino kur“, „Optimisto istorija“ ir šįkart vėl demonstruoja naują amplua, ir galiu pasakyti, kad šįkart, mano akimis, perspjovė Gosling‘ą. Priekaištų neturiu ir Evai Mendes, tačiau jos personažas nedominavo, todėl kažkokių pastebėjimų didesnių negalėčiau išskirti.

Iš esmės – tai vizualiai gražus filmas, išbaigtas ir užpildytas, kažko galbūt išskirtinio iš gerųjų kriminalinių dramų savitumo gal ir neturi, tačiau, manau, kad tokią juostą pažiūrėti daug turiningiau nei prastą ir „ant smūgio“ nuspėjamą detektyvą. Filmą vertinu geriau nei vidutiniu ir rekomenduoju pasidžiaugti juo ir kitus žiūrovus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hobitas: Nelaukta kelionė" / "The Hobbit: An Unexpected Journey"

Sveiki, kino gerbėjai,

„Žiedų valdovo“ gerbėjams nauja trilogija apie Hobitą! Iš mažos knygos apie Hobitą skaldomos naujos malkos, o jų išties daug. Nors jau pasirodė naujos trilogijos antros dalies reklamos ir plakatai, aš tik visai neseniai pažiūrėjau pirmąją dalį „Hobitas: Nelaukta kelionė“ (The Hobbit: An Unexpected Journey) (2012). Startavusi praėjusių metų gruodį, juosta sulaukė minios žiūrovų ir uždirbo nemažus pinigus.

Senokai mačiau „Žiedų valdovo“ trilogiją, kurią per šventes pamėgo rodyti televizijos, tačiau jos be vizualiųjų efektų, didesnio įspūdžio man nebuvo palikę. Taip panašiai nutiko ir su „Hobitu“, kuris galbūt gali varžytis su pirmtakais nebent vizualumu, bet, deja, ne turiniu. Filmas ryškiai ištęstas, kadangi iš vienos knygos padaryti trilogiją ir prigrūsti jame veiksmo, įdomumo ir viso kito, na, pripažinkime, tai labai sudėtinga ir medžiagos kūrėjams nėra daug, o ypač, kai filmas neapsiriboja vien tik 2 valandų reginiu. „Pritemtas“ filmas sunkiai mane žavėjo iš pat pradžių, nors šmaikštūs personažai ir bauginanti kelionė turėjo užburti ir įtraukti, tačiau tęsiamos gumos farsas tvoskė iš tolo, tą tikriausiai pastebėjo ir kino kritikai, kurie taip pat nepagailėjo vieno kito kandaus žodžio. Manau, filmas būtų kur kas geresnis, jeigu viena knyga įeitų į vieną filmą...

Pirmoji filmo valanda buvo nuobodžiausia, nes nesupratau, kas čia vyksta, nes praėjo kone valanda, tačiau niekas neįvyko ir niekas nenutiko – kažkas valgė, gėrė, nervavosi, tačiau „gumos tempimas“ mums nieko taip ir neatskleidžia. Aišku, filmui persiritus į antrą pusę, atsiranda specialiųjų efektų sprogimas, kuris pagyvina juostą ir suteikia jam užtarnauto „Žiedų valdovo“ lygiavertiškumo, tačiau tuo viskas ir pasibaigia. Reginys stiprus tik nuo juostos antrosios pusės, o turinys, na, jūs gi patys suprantate...

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pusryčiai pas Tifanį" / "Breakfast at Tiffany‘s"

Sveiki, kino gerbėjai,

Pagaliau ir aš pamačiau kino juostą „Pusryčiai pas Tifanį“ (Breakfast at Tiffany‘s) (1961)! Ilgai teko laukti, kol šis filmas išpuolė pas mane iš sąrašų, tačiau laukimas šįkart pateisino lūkesčius. Nors juostai jau daugiau nei 50 metų ir kino industrija jau keitėsi ne vieną kartą, bet, regis, „Pusryčiai pas Tifanį“ yra ir liks tikra kino klasika, subrandinto seno vyno buteliu, kurio skonį pajus ne tik kino gurmanai, bet ir šiuolaikinių niekalų garbintojai ir lengvo kino mėgėjai.

„Pusryčiai pas Tifanį“ yra garsaus romano ekranizacija, šį romaną turime išverstą ir lietuviškai. Juosta dvelkia paprastumu – ji lengva, tačiau nebanali, paprasta, bet neprasta. Tai pasakojimas švelniu patosu apie moterį, kuri gyvena iš pasiturinčių vyrų kišenės ir vyruką, kuris būna meilužiu turtingos moters, kuri padeda jam finansiškai. Iš serijos – „toks tokį sutinka“ arba „atitiko kirvis kotą“. Šiandien mes tai pavadintume stačiai – tai filmas apie prostituciją, atmiežtu meilės, romantikos, nusivylimų ir svajonių mišiniu, kuris kaip tikras gardėsis lenda per akis ir gerkles, kad sunku atsitraukti nuo senovinių kadrų. Puikus garso takelis „Moon river“ gavo savo laiku ir „Oskarą“ ir iki šiol galima drąsiai rašyti į pačių romantiškiausių dainų sąrašus.

Filme pasirodo tikri seksualumu pulsuojantis laikmečio dievaičiai – Audrey Hepburn, sukūrusi bene garsiausią savo karjeros vaidmenį, George Peppard tikras kąsnelis merginų akims bei žavioji Patricia Neal. Filmas išties puikus ir nukonkuruotų daugelį šiuolaikinių romantinių dramų. Nežinau, gal tai, kad filmas labai senas, bet visgi geras, šiek tiek primenantis „Pakvaišę“ (1987), todėl turintis išlaikyto magiško magnetizmo, kuris pritraukia ir nebepaleidžia. Nereikia bijoti senų kino juostų – jose tiek daug užkoduota ir palikta. ypač aktoriuose, kurie paseno ir mirė (iš trijulės jau, deja, nebėra nė vieno gyvo), bet liko jų jaunystė, talentas, balsas šioje juostoje, kurios daugiau niekas niekada nebeatkartos...

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela