2011 m. gegužės 6 d., penktadienis

Gyvenimas per trumpas, kad darytume tai, ko nenorime

Sveiki visi,

Ar kartais nekilo klausimas, kodėl turiu tai daryti, jeigu aš nenoriu? Ne, ne iš vaikiškų kaprizų, tiesiog dėl to apmaudaus ratelio, kuriame bėgioji nelyginant žiurkėnas. Yra nebloga ir lengva Gintarės Karaliūnaitės daina, kuri sako „Kodėl daryti reikia to, ko nenori daryti...“ Apskritai kalbu apie visuomenės prievartą. Jei pastebėjote, valstybė ne tik kad kišasi į mūsų gyvenimą, bet ir lipa į lovą, aiškina, kokiu seksu galima užsiiminėti, o kokiu negalima. Iš kur jai žinoti, kas yra normalu, o kas nėra normalu. Toks tatai ir mūsų tas supratimas, jis yra ne mūsų, jis yra įskiepytas visuomenės, o mes esam surogatai, naujos ir svetimos ideologijos nešiotojai. Kaip pasipriešinti?

Buvo visai paprastas pavyzdys. Su vienu žmogumi kalbėjau apie motyvaciją, jis man sako - aš du kartus įstojau į aukštąją ir išėjau, nes nepatiko - aišku, šeima ir kiti tokį jo veiksmą baisiausiai pasmerkė. Bet kodėl žmogus turi mokytis tik dėl popieriuko, kad vėliau galėtų gyventi gerai? Ar tai nėra mechanizmas, kurį paleido visuomenė, o žmonės jį priimdami ima elgtis tarsi gerai dresiruojami šunyčiai? Kodėl šeima ir kiti jį pasmerkė? Dėl to, kad pas juos yra įdiegtas supratimas, kad be popieriuko tu nieko nepasieksi. Vadinasi, mes esame sistemos vergai. Mes darome tai, ko nenorime daryti, bet tik dėl to, kad reikia, o iš tikrųjų to reikia ne mums, reikia sistemai (valstyvei, visuomenei, vergvaldžiams), kuri lobsta iš mūsų. Ką mes, žmonės, veikiame pabaigę mokslus? Gaunam geriausiu atveju geresnį darbą – tai tokia sistemos padėka mums už tai, kad penkerius ar daugiau metų žmogus darė to, ko nenori. Ir apskritai, vidutinis lietuvis nugyvena apie 70 metus. Gyvenimas toks trumpas, spėji užauginti vieną vaikų kartą ir vėl lendi į žemę. Gyvenimas per trumpas, kad darytume tai, ko nenorime.

Aišku, mano šios mintys gan revoliucioningos, tačiau aš nei bolševikas, nei anarchistas. Nesakau, kad reikia naikinti sistemą. Tiesiog kartais mes apsikeičiam vaidmenimis. Pati sistema mums tapo kilpa ant kaklo, tačiau ar be sistemos įmanoma civilizacija ir kultūra? Galbūt. Norėjau tik pasakyti, kad prieš keldami sau arba kitiems reikalavimus, pagalvokime ar tas galingas REIKIA yra tikrai mano ir ar tikrai reikalingas. Daugelis mūsų požiūrių į kitus reiškinius yra tik tokie, kokius kažkas nulipdė. Visiškai kitas klausimas, kaip atseikėti tai, kas tikra, o kas netikra, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Labai paprastas atsakymas. Jeigu jauti, kad tai tave slegia ir jautiesi ne savo rogėse, tada sustok ir paklausk, kam viso to REIKIA? Tau? Sistemai? Gyvenimas per trumpas, kad darytume tai, ko nenorime.

Jūsų Maištinga Siela

2 komentarai: