Filmas: "Gėda" / "Shame"

Sveiki visi,

Šiandien skubu pristatyti vieną iš „Kino pavasario 2012“ filmų laikytą favoritą – tai drama „Gėda“ (Shame) (2011 m.). Iš tikrųjų labai laukiau šio filmo, o žiūrovų komentarai, kurie festivalyje matė šį filmą, garantavo saugumą, jog pasinersiu į intriguojančios ir nepamirštamos dramos pinkles, tačiau taip nenutiko. Nežinau, gal jau kaip taisyklė tampa, kad kuo ilgiau lauki filmo, kuo daugiau viduje pretenzijų ir nusiteikimo keli, tuo labiau tenka nusivilti. Iš esmės šiek tiek nusivyliau filmu „Gėda“, nes patrauklus ir intriguojantis siužetas šiek tiek pravažiavo pro šalį.

Manęs nė kiek negąsdino seksualinės scenos, o jos buvo pakankamai atviros, kaip ir dera tokio pavadinimo filmui, tačiau norėjosi, kad už tų scenų slėptųsi didesnė drama, o dabar kažkoks keistas kovojimas prieš savo psichologinę priklausomybę nuo sekso ir pornografijos – vidinės dramos užpildymas tiek operatoriaus darbuose, tiek aktoriuje, mano galva, nebuvo tolygiai atsvertas sekso scenoms, kurios pasirodė kur kas stipresnės. Taip, filmas gan aiškiai parodo, kad tokios priklausomybės garantuoja, jog vyrui bus itin sunku susikurti šeimyninę laimę, tokia niumfomano dalia. Iš esmės filmas kalba ne tik individualia priklausomybės prasme, tačiau apskritai apžvelgia tokio gyvenimo ir išgyvenimo galimybes visuomenėje, nes tokią priklausomybę galima laisvai terpti, nes mes išliberalėjimo, o ir laisvos moterys noriai pasiduoda tokiems vienkartiniams donžuanams.

Šiaip gražiai nufilmuota drama, gražūs, gal ir ne modeliai, tačiau natūralūs ir saviti aktoriai – Michael Fassbender ir jau mano pamėgta iš kitų filmų aktorė britė Carey Mulligan. Garso takelis kai kuriuose vietose pasirodė itin subtilus ir tinkantis, o kai kada man jo trūko. Kai kas porina, kad filmas atskleidžia mūsų amžiaus problemą, kad esame sekso eroje, tačiau drįstu pareikšti, kad anksčiau sekso tikrai nebuvo mažiau, juk antikoje vykdavo orgijos, viduramžiuose pilyse būdavo tas pats, žmonos gimdydavo po 12 – 15 vaikų, kaimynės jau nebeskirdavo kieno čia vyro, kieno kaimyno vaikas ir nemanau, kad sekso tada būdavo mažiau, tik jo viešinimas ir problemos buvo aptarinėjamos tyliai. Manau, kad pakito ne problema, bet pats santykis su problema, nes mūsų laikuose viskas prieinama kur kas lengviau ir kur kas labiau išviešinama, filmas ne tiek sutelktas į sociumą, kiek į žmogaus mėginimą valdyti savo priklausomybę, kuri ardo jo individualią laimę, ar tai filmas būtų sukurtas apie rūkorių, ar apie alkoholiką, vis tiek problema yra savęs valdymo ir kontroliavimo problema, kad mes pataikaujame savo silpnybėms, kurios neatneša ilgalaikio laimės pojūčio, įpročiai tik pamaitina hamburgeriais.

Kitas dalykas, kas mane trikdė ir kas galvojau nors kiek pakels filmo įdomumo reitingus, tai sesers ir brolio santykiai. „Mes neblogi žmonės, mes tik iš blogos aplinkos“, sakė sesuo Sisi telefonu, kai ši po to norėjo nusižudyti. Maniau, kad brolį ir sesę sieja kur kas artimesnis, net kūniško seksualumo ryšys, bent jau taip sudvejodavau iš tų scenų, kurios nė iš tolo nepriminė sesers ir brolio santykių, tačiau filmas to ir nepaneigia, tarsi palikdamas terpę pačiam žiūrovui nuspręsti brolio ir sesers meilės ribas ir jo galimas apraiškas. „Aš dulkinu. Aš mėgstu tai daryti.“ – sako pagrindinis herojus, kuris ir lieka įspęstas savo psichologinės priklausomybės gniaužtuose, ir visas filmas rodo vien tik problemą ir jos keliamas pasekmes, bet nė šiukštu neužsimina apie galimybę ją išspręsti, nes vien atsisakyti ir atsiriboti nuo seksualinio gyvenimo, niumfomanui yra tiesiog neįmanomą.

Šiaip filmas gan neblogas, tačiau jis manęs nesužavėję, deja, kažkur aš su juo prasilenkiau ir likau ant ledo.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis:  72/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela