2013 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis

Ar yra žmogui vieta šiam pasaulyje? Ar aš sapnuoju?



Sveiki,

Yra toks toks šešėlis, kuris juodesnis už kitus šešėlius. Taip būna ir sode, kai obels šešėlį užkloja kriaušės šešėlį, kai šakos negali apsikabinti, juos apkabina kažkokia nepaaiškinama metafizinė būtis, kažkas, kas neapčiuopiama, akimis nepamatoma arba nepajaučiama vien lekiančiu protu ant kasdienybės ratų. Atskiri medžiai, bet kažkur palei žemę, vakarui bėgant į horizontą, atsiranda keistas sąlytis. Kas žino, gal jie šaknimis jau seniai susiraizgę ir įsimylėję. Tebūnie šaknys jų siela, o kas virš žemės tik materija, žmogaus kūnas ir kraujas, ir tebūnie šešėlis pavadintas ilgesys. Manęs neapleidžia įsitikinimas, kad sielos bendrauja kitaip nei mes realybėje.

Kasmet, rudeniui atėjus, mane užplūsta keistas mirties dvelksmas. Nežinau, gal dėl to, kad vėlyvą rudenį močiutė pasimirė, o gal dėl to, kad pats truputį apmirštu nuo minčių ir laukiu kažkokio įšąlo, bet įšalo kartu ir nelaukiu, nes negaliu pakęsti nei vėsumos, nei stagnacijos, nei statikos, bet kaipgi be jos?

Vakar kalbėjau per telefoną su seniai bematytu draugu ir... Abu jutome rudenį. Savaip. Jam irgi šalta, atrodė truputį užkimęs. Gripai beldžias į uostamiesčio duris – skiepytis ar ignoruoti, nes į skiepus žiūriu žvairom. Nežinau, rudenį sunku kažkuo bepasitikėti, o pasitikėjimo čia reikia labiausiai. Labiausiai reikia laikytis už pamato, kad nenupūstų egzistenciniai vėjai, nenuneštų kur nors į krantines, neprispaustų prie trečio aukšto langų ir iš vis... apie ką aš čia? Ak, apie tai, kad žmogus neturi vietos pasaulyje, kad ir kur jis beeitų ir ką bedarytų. Argi tai tikra? Argi taip būna?

Kažkur prabėgomis perskaičiau, kad realybėje reikia nuolat klausti savęs, ar aš sapnuoju, ar aš nemiegu vien tam, kad galėtume sapne to paklausti neįtikinamą akimirką. Jau kuris laikas taip ir darau. Kvaila, net ne dėl to, kad atsidūręs sapne susivokčiau, jog sapnuoju ir galėčiau kontroliuoti įvykius, (nors kartą man tai ir pavyko), bet todėl, kad atsibusčiau iš šios realybės, kurioje nei vietos, nei žmonių aš nepažįstų, o labiausiai nepažįstu savęs.

Argi taip būna? Argi tai tikra?

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą