Pas Mahometą ateina kalnai. Paukščių Tako galaktika virš mano stogo

Sveiki, 

Šiandien ilgai virš namo stogo stebėjau pasvirusį Paukščių Taką ir pagalvojau, kad esu namie, savoje planetoje, savoje galaktikoje ir paukščiai atskrenda ir išskrenda šiuo taku. Kasmet. Didžiulė švytinti galaktika, kuri skrieja sunkiai įsivaizduojamu greičiu, o mums atrodo, kad viskas sustingę ir cirkuliavimo nėra. Ruduo persuka Paukščių Taką savu kampu ir neužilgo ateis lygiadienis, tamsa persvers šviesos svarstykles ir dangų tamsų ir Paukščių taką matysime vis dažniau ir dažniau, vis mažiau ir mažiau užsibūsime kažkur lauke, vis mažiau ir mažiau kažkur ir kažką...

...kažkoks keistas atsisveikinimo jausmas, kai tenka išsikraustyti ir skirsti vėl kažkur kitur. Keistas dar ir dėl to, kad esu tai patyręs ir išgyvenęs, tai jau jokia naujiena, bet nuo to jausmo tik dar keisčiau, nes atpažįstu jį. Mano namai ten, kur aš esu, nuolat tai sakau, nuolat tai sau primenu ir vis tiek. Ir vis tiek apima Paukščių Tako didumo nostalgija, kad šitoks yra keistas virsmas, toks keistas prisirišimas, tokia keista prisiminimų galia, kuri įkalina tave toje akistatoje su savimi ir kažko didingo perversmu. Tai laikas, kai kalnai eina pas Mahometą. Tai laikas, kai brėži brūkšnį vienos epochos pabaigoje ir tuoj sveikinsi kitą. Perversmai dažniausiai įvyksta visame kame, tiek kūrybiniame, tiek asmeniniame gyvenime, ir dabar žinau, kad ir vėl viskas bus gerai. Juk žinot tą slaptą žinojimą, kada po ilgų bastymosi velniai žino kur, po ilgų nežinojimų, naktų, šešėlių, labirintų, pagaliau ir vėl žinai ko nori iš savęs ir pasaulio, stoja tokia aštri ir aiški akimirka, kada žinai, kur turi būti ir ką daryti. Tai neįtikėtinos akimirkos, ir ačiū dangui bei žemei už jas.

Dar Sigitas Parulskis yra pasakęs, kad meluoti galima bet kada ir bet kur, tačiau tiesos pasakymas reikalauja ypatingos akimirkos. Ir tos akimirkos ateina. Anksčiau ar vėliau nusileidžia Paukščių Tako galaktikos laipteliais ir įsikūnija tavyje. Sakoma, kad mirusieji niekur neišeina, jie pasilieka medžiuose, moters krūtyse, sėdi ant akmenų, parko suolelių, ir aš tikiu, kad tai beveik tiesa. Kalbu ne apie tuos mirusius žmones, o apie tą mirusį laiką, kuris buvo skirtas gyvenimui, o rodės, kad negyvenai, kad plaukei pro šalį kaip mirusysis. Tas laikas niekur nedingo ir tu jame tebesi kažkurioje laiko matricos dalyje, gyveni ten tas dienas, kurios jau buvo, ir kasdien jas kartoji ir kartoji, kartoji ir kartoji... Nepaliauju jausti senėjimo, o gal tai evoliucijos šalutinis poveikis, jog patirta tiek daug, o pažiūrėjus į pasą sužinai, kad patirti teks ir dar daugiau. Nežinau, dėl to ir gera, ir kartu liūdna. O ką galvoja 80 metų žmogus, kai tiek metų jau galvota?

Permainų slinkties galia kažkokia stebuklinga ir visada reikalaujanti apmąstymų, sukrečiančios refleksijos, išjudinimo, bet ji žodžiais neišreiškiama. Laiko pojūtis, gyvenimo arterijos spaudimo pjūtis – argi jis aprašomas? Ar aprašoma ta akimirka, kai pas Mahometą ateiną kalnai? Ne, brangieji, jie tiesiog išeinantys už bet kokios leksinės raiškos... 

Žinote, gyvenime yra akimirkų, kai prakeikiame kiekvieną ir visus, save ir motinas, kurios mus pagimdė, prakeikiame Dievą ir visus mylimuosius buvusius ir būsimus, bet stoja Visatoje valanda, tokia, kuri kaip atėjusi tiesa Paukščių Galaktikos takais per namo stogą, įsikūnija tavyje ir sustoja sekundės ir tada... Tada ateina minutė, kada už tą prakeiksmą atsiprašai kiekviena mažo lietaus lašelio.

Jūsų Maištinga Siela