Sveiki visi,
Kartais taip jau
nutinka, kad į rankas atkeliauja pačios keisčiausios knygos. Taip šįkart nutiko
man, kai gavau pasiūlymą perskaityti vieno garsiausių šiuolaikinio teatro
teoretikų Peter Brook „Tuščia erdvė“ veikalą, kuri pasaulyje pasirodė 1968
metais, o lietuviškas vertimas 1992 metais. Tekstą išvertė Leonas Judelevičius.
Pastarasis taip pat parašė įvadinį straipsnį „Teatro vėjų pagairėje“, kuriame
trumpai, bet esmingai supažindina su Peter Brook ir nupiešia jo įtaką teatrui didžiųjų
mokytojų kontekste.
Tiesą sakant, niekada
neskaičiau nieko panašaus, bet ši pakankamai plona knyga praturtina skurdų
supratimą apie nūdienos teatrą ir jo raidą. Kodėl vieni spektakliai yra prasti,
o kiti nykūs ir nuobodūs? Iki šiol vadovavausi tik savo simpatijomis ir
antipatijomis, įspūdžiais ir emocijomis, o „Tuščia erdvė“ dabar tapo kaip
raktas, gidas, kuris leidžia nuo šiol į teatrą ir spektaklį žiūrėti
objektyviau, suvokti ir priskirti atitinkamoms teatro kryptims.
„Tuščią edvę“ skaito
tikriausiai režisūros ir teatro aktoriai, studentai, nes šis veikalas yra dar
nepasanęs ir, nors parašytas septintame dešimtmetyje, kuo puikiausiai tinka
nūdienos teatro supratimui praplėsti. Taigi, visi kurie domisi teatru ir
baidosi didžiulių ir sunkių knygų apie teatrą ir jo istoriją, siūlau griebti „Tuščią
erdvę“. Suprantamu stiliumi, retsykiais kone buitiškai, bet nebanaliai
parašytas tekstas su paprastais pavyzdžiais leidžia nesukant galvos suvokti ir
įsivaizduoti tai, ką P. Brook norėjo pasakyti.
Pats Brook‘as yra
sulaukęs nevieno kaltinimo dėl savo noro „išvalyti teatrą“, palikti tuščią
teatrą, kuris netarnautų ir nelinksmintų publikos, bet padaryti teatro erdvę
šventumo forumu, kur vyksta nuolatinės tiesos paieškos ir nenutrūkstantis tiek
režisierių, tiek aktorių kūrybinis procesas. Brook‘as išskiria tris teatro
kryptis, kurios aprašomos skirtinguose knygos skyriuose: Negyvasis teatras,
Šventasis teatras, Grubusis teatras. Na, ir knygos pabaigoje „Tiesiog teatras“
autorius dalijasi savo patirtimi, praktika, kaip dirbti su aktoriais ir režisieriais,
kaip sukurti kūrybinę aplinką, kaip tinkamai „dresiruoti“, ugdyti aktorių, kad
šis jaustųsi gerai įvertintas, bet kartu autorius nekuria absoliutaus modelio,
kadangi beveik visur pabrėžia, kad visa tai gali būti niekai, nes patyrę
aktoriai ir režisieriai gali subliukšti, o naujokai spindėti talentu, tuo
įrodydamas, kad talentas nėra nulietas plinas, kurį gali ištraukti ir visiems
parodyti, bet jis yra kintantis, atsiveriantis ir vėl užsiveriantis dėl
įvairiausių priežasčių.
NEGYVASIS TEATRAS –
tai, anot Peter Brook, pats prasčiausias teatras, kuris dažniausiai yra
komerciniame teatre. Kodėl jame? Dėl to, kad komercinis teatras turi savo
žiūrovą, įtemptą darbo grafiką, sezonus, labai ribotas repeticijas, o
skubotumas teatre nėra gerai. Šis teatras įvardijamas kaip nykus ir nuobodus
teatras, kuriam trūksta gelmės, pajautimo, jame aktoriai dažniausiai būna „mirę“,
kadangi nebegali kūrybiškai dirbti, ieškoti tikrosios tiesos, padaryti teatre
virpėjimą, todėl „gyva idėja, forma ir
požiūris tampa leisgyve“ (p. 15).
Brook‘as pažymi teatro
griūvimo ir kūrimo egzistavimą vienu metu, nes tai vienas iš pačių subtiliausių
menų, kuris gimsta ant scenos ir tuojau pat miršta, jis išgyvenamas, neįrašomas
ir nebeišsaugojamas, todėl kaskart spektakliai išeina vis kitokie. Autorius
kalba apie negyvus aktorius, kurie yra užciklinti savo vaidmenyse ir kaskart
bando tik atkartoti tai, ką buvo surepetavę, todėl nebevyksta cirkuliacijos,
ieškojimai. Anot autoriaus, būna negyvų ir teatro kritikų, toks kritikas
vadinamas tas, kuris neturi teatro vizijos, čia pat priduria, kad kritikų
blogas atsiliepimas teatrui visada į naudą, nes jį gelbsti nuo visiško
dūlėjimo. Taip pat Brook‘as sako, kad dramaturgija taip pat yra merdėjanti,
atvirai žavisi klasikiniais kūriniais – Čekovo, Stanislavskio, o ypač Šekspyro
pjesėmis, kurie yra neišsemiamas teatro šaltinis. Prie šiuolaikinių dramaturgų
iš geresnių priskiria Beketą, Brechtą.
Publikos palaikymas,
apie kurį aš asmeniškai nesusimąstydavau, stulbino savo pavyzdžiais. Kiek publika,
žiūrovai turi įtakos aktoriams vaidinime, tai tikriausiai prilygtu pusė
spektaklio sėkmės. Mirusi publika, kuri nesupranta arba nori sukramtyto
patiekalo, visada alina aktorius ir teatre negimsta šventumas...
ŠVENTASIS TEATRAS įvardijamas kaip „Teatras, kur nematoma virsta matoma“. Kartu tai scenoje
esantys spektakliai, kurie pranoksta realybę, skatina aktorius nuolat tobulėti,
ieškoti tikrosios tiesos, apjungti savo asmeninę patirtį su pjese ir jos
personažais. „Stipraus, aistringo jausmo
dar nepakanka, nukaldinti naujai formai, kuri neštų ir skleistų savyje
aktoriaus impulsus, reikia kūrybinio šuolio“ (p.50)
Anot autoriaus, vienas
svarbiausių kelių į Šventąjį teatrą yra ritualas pvz.: laidotuvės, vestuvės,
kraujo liejimo, batalinių kovų tirualai, bet kartu jis pažymi, kad mes nebemokame
švęsti ir viską, ką geriausio dabar galime sugalvoti, apsiribojame
visokiausiais dalykiniais banketais. Gilias tradicijas turi kinų teatras, kuris
savyje neša šimtametes tradicijas, bet jis jau miršta ir mainosi.
Daug kalbama apie Artą
(1896 – 1948) vieną žymiausių teatro teoretikų, kuris ieškojo teatre šventumo. „Jis pasitelkia fantastiką, norėdamas
kažką sužinoti; jis jaučia, kad kasdienėse šnekose nėra tiesos, ir ieško tos
tiesos visiškai, atrodytų, neįtikimuose dalykuose.“ (p. 52)
GRUBUSIS TEATRAS – tai liaudies
teatras, kuris gimsta klojimuose, palėpėse, užkulisiuose. Toks teatras
prisodrintas vulgarumo, buitinių dalykų, nešvankybių, lėbavimų ir triukšmo. Autorius
jo nesmerkia ir nekritikuoja, ir net nelygina su Negyvuoju teatru, o, net
keisčiausia, gretina jį su Šventuoju teatru, ir sako, kad jie daug glaudesni ir
panašesni negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Čia pat jis priduria, kad
didieji teatro genijai taip pat kilo iš liaudies teatro – Šekspyras, Artas,
Beketas, Brechtras...
„Šventojo
teatro pasaulis – tai pasaulis, kur malda yra realesnė už raugėjimą, o grubiame
teatre viskas atvirkščiai. Ten riaugėjimas realus, o malda atrodytų komiška.“
(p. 70)
Apibendrinant būtų
galima pasakyti, kad „Tuščia erdvė“, bent jau man, atvėrė neribotas teatro
galimybes žiūrovams pateikti ir formuoti problemas bei idėjas. Vienas iš teatro
genijų Brechtas kuria antihumaniškas dramas. Pvz. eina išprievartauta ir
išniekinta mergaitė, rodos, žiūrovas jaučia jai gailestį, bet tiesiog
pastatykime iš paskos jai einantį klouną ir pamatysime, kad mergaitė nebetampa
nei vargšė, nei nuskriausta, nors vaidyba gali būti identiška. Teatro galia
kurti skirtingus požiūrius yra begalinė ir tik režisierius ir aktoriai gali
nuspręsti, ką jie iš tikrųjų savo spektakliais nori pasakyti ir pranešti
žiūrovams. Išties gera knyga tiek pradedančiajam su teatru, tiek tiems, kurie
tik vaikšto į teatrą. Knyga paliko nemažą žinių kraitį.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą