Knyga: Peter Brook "Tuščia erdvė" / "Empty Space"

Sveiki visi,

Kartais taip jau nutinka, kad į rankas atkeliauja pačios keisčiausios knygos. Taip šįkart nutiko man, kai gavau pasiūlymą perskaityti vieno garsiausių šiuolaikinio teatro teoretikų Peter Brook „Tuščia erdvė“ veikalą, kuri pasaulyje pasirodė 1968 metais, o lietuviškas vertimas 1992 metais. Tekstą išvertė Leonas Judelevičius. Pastarasis taip pat parašė įvadinį straipsnį „Teatro vėjų pagairėje“, kuriame trumpai, bet esmingai supažindina su Peter Brook ir nupiešia jo įtaką teatrui didžiųjų mokytojų kontekste.

Tiesą sakant, niekada neskaičiau nieko panašaus, bet ši pakankamai plona knyga praturtina skurdų supratimą apie nūdienos teatrą ir jo raidą. Kodėl vieni spektakliai yra prasti, o kiti nykūs ir nuobodūs? Iki šiol vadovavausi tik savo simpatijomis ir antipatijomis, įspūdžiais ir emocijomis, o „Tuščia erdvė“ dabar tapo kaip raktas, gidas, kuris leidžia nuo šiol į teatrą ir spektaklį žiūrėti objektyviau, suvokti ir priskirti atitinkamoms teatro kryptims.

„Tuščią edvę“ skaito tikriausiai režisūros ir teatro aktoriai, studentai, nes šis veikalas yra dar nepasanęs ir, nors parašytas septintame dešimtmetyje, kuo puikiausiai tinka nūdienos teatro supratimui praplėsti. Taigi, visi kurie domisi teatru ir baidosi didžiulių ir sunkių knygų apie teatrą ir jo istoriją, siūlau griebti „Tuščią erdvę“. Suprantamu stiliumi, retsykiais kone buitiškai, bet nebanaliai parašytas tekstas su paprastais pavyzdžiais leidžia nesukant galvos suvokti ir įsivaizduoti tai, ką P. Brook norėjo pasakyti.

Pats Brook‘as yra sulaukęs nevieno kaltinimo dėl savo noro „išvalyti teatrą“, palikti tuščią teatrą, kuris netarnautų ir nelinksmintų publikos, bet padaryti teatro erdvę šventumo forumu, kur vyksta nuolatinės tiesos paieškos ir nenutrūkstantis tiek režisierių, tiek aktorių kūrybinis procesas. Brook‘as išskiria tris teatro kryptis, kurios aprašomos skirtinguose knygos skyriuose: Negyvasis teatras, Šventasis teatras, Grubusis teatras. Na, ir knygos pabaigoje „Tiesiog teatras“ autorius dalijasi savo patirtimi, praktika, kaip dirbti su aktoriais ir režisieriais, kaip sukurti kūrybinę aplinką, kaip tinkamai „dresiruoti“, ugdyti aktorių, kad šis jaustųsi gerai įvertintas, bet kartu autorius nekuria absoliutaus modelio, kadangi beveik visur pabrėžia, kad visa tai gali būti niekai, nes patyrę aktoriai ir režisieriai gali subliukšti, o naujokai spindėti talentu, tuo įrodydamas, kad talentas nėra nulietas plinas, kurį gali ištraukti ir visiems parodyti, bet jis yra kintantis, atsiveriantis ir vėl užsiveriantis dėl įvairiausių priežasčių.

NEGYVASIS TEATRAS – tai, anot Peter Brook, pats prasčiausias teatras, kuris dažniausiai yra komerciniame teatre. Kodėl jame? Dėl to, kad komercinis teatras turi savo žiūrovą, įtemptą darbo grafiką, sezonus, labai ribotas repeticijas, o skubotumas teatre nėra gerai. Šis teatras įvardijamas kaip nykus ir nuobodus teatras, kuriam trūksta gelmės, pajautimo, jame aktoriai dažniausiai būna „mirę“, kadangi nebegali kūrybiškai dirbti, ieškoti tikrosios tiesos, padaryti teatre virpėjimą, todėl „gyva idėja, forma ir požiūris tampa leisgyve“ (p. 15).

Brook‘as pažymi teatro griūvimo ir kūrimo egzistavimą vienu metu, nes tai vienas iš pačių subtiliausių menų, kuris gimsta ant scenos ir tuojau pat miršta, jis išgyvenamas, neįrašomas ir nebeišsaugojamas, todėl kaskart spektakliai išeina vis kitokie. Autorius kalba apie negyvus aktorius, kurie yra užciklinti savo vaidmenyse ir kaskart bando tik atkartoti tai, ką buvo surepetavę, todėl nebevyksta cirkuliacijos, ieškojimai. Anot autoriaus, būna negyvų ir teatro kritikų, toks kritikas vadinamas tas, kuris neturi teatro vizijos, čia pat priduria, kad kritikų blogas atsiliepimas teatrui visada į naudą, nes jį gelbsti nuo visiško dūlėjimo. Taip pat Brook‘as sako, kad dramaturgija taip pat yra merdėjanti, atvirai žavisi klasikiniais kūriniais – Čekovo, Stanislavskio, o ypač Šekspyro pjesėmis, kurie yra neišsemiamas teatro šaltinis. Prie šiuolaikinių dramaturgų iš geresnių priskiria Beketą, Brechtą.

Publikos palaikymas, apie kurį aš asmeniškai nesusimąstydavau, stulbino savo pavyzdžiais. Kiek publika, žiūrovai turi įtakos aktoriams vaidinime, tai tikriausiai prilygtu pusė spektaklio sėkmės. Mirusi publika, kuri nesupranta arba nori sukramtyto patiekalo, visada alina aktorius ir teatre negimsta šventumas...

ŠVENTASIS TEATRAS  įvardijamas kaip „Teatras, kur nematoma virsta matoma“. Kartu tai scenoje esantys spektakliai, kurie pranoksta realybę, skatina aktorius nuolat tobulėti, ieškoti tikrosios tiesos, apjungti savo asmeninę patirtį su pjese ir jos personažais. „Stipraus, aistringo jausmo dar nepakanka, nukaldinti naujai formai, kuri neštų ir skleistų savyje aktoriaus impulsus, reikia kūrybinio šuolio“ (p.50)

Anot autoriaus, vienas svarbiausių kelių į Šventąjį teatrą yra ritualas pvz.: laidotuvės, vestuvės, kraujo liejimo, batalinių kovų tirualai, bet kartu jis pažymi, kad mes nebemokame švęsti ir viską, ką geriausio dabar galime sugalvoti, apsiribojame visokiausiais dalykiniais banketais. Gilias tradicijas turi kinų teatras, kuris savyje neša šimtametes tradicijas, bet jis jau miršta ir mainosi.

Daug kalbama apie Artą (1896 – 1948) vieną žymiausių teatro teoretikų, kuris ieškojo teatre šventumo. „Jis pasitelkia fantastiką, norėdamas kažką sužinoti; jis jaučia, kad kasdienėse šnekose nėra tiesos, ir ieško tos tiesos visiškai, atrodytų, neįtikimuose dalykuose.“ (p. 52)

GRUBUSIS TEATRAS – tai liaudies teatras, kuris gimsta klojimuose, palėpėse, užkulisiuose. Toks teatras prisodrintas vulgarumo, buitinių dalykų, nešvankybių, lėbavimų ir triukšmo. Autorius jo nesmerkia ir nekritikuoja, ir net nelygina su Negyvuoju teatru, o, net keisčiausia, gretina jį su Šventuoju teatru, ir sako, kad jie daug glaudesni ir panašesni negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Čia pat jis priduria, kad didieji teatro genijai taip pat kilo iš liaudies teatro – Šekspyras, Artas, Beketas, Brechtras...

„Šventojo teatro pasaulis – tai pasaulis, kur malda yra realesnė už raugėjimą, o grubiame teatre viskas atvirkščiai. Ten riaugėjimas realus, o malda atrodytų komiška.“ (p. 70)

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad „Tuščia erdvė“, bent jau man, atvėrė neribotas teatro galimybes žiūrovams pateikti ir formuoti problemas bei idėjas. Vienas iš teatro genijų Brechtas kuria antihumaniškas dramas. Pvz. eina išprievartauta ir išniekinta mergaitė, rodos, žiūrovas jaučia jai gailestį, bet tiesiog pastatykime iš paskos jai einantį klouną ir pamatysime, kad mergaitė nebetampa nei vargšė, nei nuskriausta, nors vaidyba gali būti identiška. Teatro galia kurti skirtingus požiūrius yra begalinė ir tik režisierius ir aktoriai gali nuspręsti, ką jie iš tikrųjų savo spektakliais nori pasakyti ir pranešti žiūrovams. Išties gera knyga tiek pradedančiajam su teatru, tiek tiems, kurie tik vaikšto į teatrą. Knyga paliko nemažą žinių kraitį.

Jūsų Maištinga Siela