Kodėl potencialūs vyrai, turintys tapti žmonės, virsta gorilomis? Arba lietuviškų chat'ų aukštosios mados

Sveiki, 

Vakar teko stebėti rungtynes tarp Lietuvos ir Makedonijos. Džiaugiuosi lietuvių pergale, kaip ir daugelis „mūsiškių“, o kas nesidžiaugia, daugelio tikriausiai yra traktuojami kaip tautos išdavikai, pederastai ar iš vis ne iš šio pasaulio. Šį stebuklą teko stebėti per vieną iš interneto portalų, kurie amžinai „lagina“ (stringa), o šalia esanti chat‘as tiesiog springsta alaus prisisiurbusių lietuvaičių keiksmažodžių leksikonais. Pasivadinę visokiausiais „Venckienėmis“, „Gražuliais“, „Kedžiais“, „Kubiliais“ tiesiog pyškina tokiais sprangiais žodžiais, miksuodami lietuviškais, angliškais ir rusiškais išsireiškimais taip, lyg jiems burnos būtų nevalytos šimtmečius.

Vienas sėdi Airijoje, kitas sėdi Londone, kitas Bezdonyse, ir visa lietuviška internetiniu kabeliu apjungta šeimynėlė, giminingi broliai-mūrai-ąžuolai tarkuoja klavišus, braukdami nuostabiai „vyriškais“ žodžiais, aišku, jei žodis turi lytį. Vyriškas leksikonas tikriausiai tebėra ir išlieka vienas iš vyriškumo faktorių. Tą patį pagalvojau, kai kartą, visai neseniai, lyg vienuolis įlipęs į viešąjį transportą atsisėdau į tuščią vietą, už kurios sėdėjo visai padoriai išsižergę jaunuoliai su bloknotais (matyt, iš po darbo) ir sau atsipūtę kalbėjo apie laisvalaikį, mergas, pisimą ir kitus „vyriškus“ reikalus, jausdami malonumą, jog gali garsiai per visą autobusą apie tai kalbėti ir iš savo agresyvaus patoso jaustis „vyriškais“ – tai buvo neabejotinas genties patinų pranašumo ženklas. Tai man priminė mokyklinius laikus, kai dalis mano pažįstamų vyrukų apie 15 metų virto per vieną naktį „vyrais“ ir ėmė keistai elgtis, kaip elgiasi gorilos ar babūnai, kai eina išsižergę lyg per traukinių bėgius, o į šonus atmestos rankos primena atsargią eiseną dėl išskustų pažastų. Ir tai būdavo taip nenatūralu, taip dirbtina, kad belikdavo tik šypsotis. Vyrai, mat. 15 metų kapitonai, kaip sakant. 

Negana to, kad berniukai subeždžionėjo, bet jų liežuvis ir leksikonas staiga tapo taip pat purvinai gatvinis. Jeigu suprantate, ką noriu pasakyti. Ir jis niekur nedingo nei po metų, nei dviejų. Iš vaidybos tapo beveik natūralu, ilgai treniruotas scenarijus ir vyro pasijautimas adaptuojasi ir iš tikrųjų tampama gorila. Lygiai tą patį galima svarstyti ir apie moteriškumą-fyfiškumą. Gorila susiranda savo fyfą ir sukuria „laimingą“ šeimą, kuri neretai pasibaigia skyrybomis. Nors nebūtinai. Moterims ir merginoms reikia „vyriškumo“, godzilų, jėgos ir kietakakčių, ant kurių būtų galima kepti kebabus. Juokauju.

Toks standartinis lietuvis (Made in Lithuania) paplinta po pasaulį ir tampa skandalingų antraščių provokatoriais. Žiūrėkit, lietuvis tą nužudė, lietuvis aną padarė, apiplėšė, reketavo, prievartavo. Britanija ir Skandinavija linksniuoja sunkiai ištariamas lietuvių pavardes. Juk tai tie patys „ąžuolai“, kurie 15 metų ėmė pamažu virsti gorilomis ir jiems niekas neatkišo veidrodžio, niekas neparodė, nes visi aplinkui jau įpratę manyti, jog tai normalu, tai yra gerai, nes vyrai vyriškėja, nes pasaulyje ir taip per daug bobiškų vyrų. Ta Made in Lithuania produkcija paplinta po pasaulį ir daro nuolatinę gėdą, tampa nacionalistais, kurie aplinkinius ir kitataučius laiko priešais. Vakar ne vienas chat‘e kažkodėl, liaudiškai tariant, varė ant žydų, homoseksualų ir ypatingai ant lenkų. Užtenka vieno „lenkiško“ nusikaltimo Lietuvoje, kad visa tauta būtų iškoliojama, niekinama ir menkinama, kai tuo tarpu patys Made in Lithuania vakaruose kas savaitę patenka į spaudą dėl nusikaltimų. Kaip svetimtaučiai turi priimti lietuvius ir jų barbarišką kultūrą? Aš nežinau, iš kur pas juos ten kantrybės, pagarbos ir tolerancijos, tačiau pas mus jos nerasta. Kaip nerasta pagarbos žodžiuose, požiūryje ir noruose bendradarbiauti. Krepšinis yra tik žaidimas, bet kokius jis gilias tautos tragedijas atskleidžia, kiek daug siaurapročių eina į tai kaip į karą, atvirai niekindami tautas. Chat‘e paklausiau, kodėl jūs nemėgstate tų žydų, ar nors vieną pažinojote? Istorijos vadovėliai ir kalbos apie juos savaime inspiravo kažko nekęsti, kaip sklandantys stereotipai apie čigonus ir žydus, jų gudrumą. Siauras protas nekenčia už save protingesnio ar gudresnio, tačiau nė vienas iš jų nesusidūrė su tais žmonėmis, tačiau neapykanta jau yra. Ar nekeistai liūdna tendencija?

Siauras patriotizmo suvokimas tik padidina „vyriškumo“ galią. Nekęsti tampa gerai, nes neapykanta vienija vienodus, o vienodumas tampa galinga jėga, kuri leidžia pasijusti visaverčiu, neturint savo individualumo išraiškos, - juk kažkur siaurakakčiui reikia šlietis. Kaip užkirsti kelią šitam bukumui vystytis, aš nežinau, tačiau gal vertėtų grįžti į 15 metų gorilos virtimu, manding, viskas atsitrenkia į edukologiją ir jaunuolio suvokimo, kas jis yra per žmogus, kad nereikia pamėgdžioti brutalumo, norint, kad tave pripažintų ir vertintų, nes brutalumas prilimpa, juo patikima ir jis tampa neatsiejama identiteto dalimi, nebeišraunama žmogaus dalimi. Iš to mėgdžiojimo mes užauginame aršų ir kenksmingą visuomenės lašinių ringį, dėl kurio darosi ir gėda vakaruose, ir namuose, sėdint prie paprasto chat‘o. 

Jūsų Maištinga Siela