Sveiki,
Šiandien eidamas gatve
pamačiau būrį paauglių. Na, tokių penkiolikmečių, kurie žiaumojo obuolius ir
kulniavo smarkiai nusmukusiomis kelnėmis. Jų kojos atrodė kaip šakaliukai,
rodos, tuoj perlūš kaip sūrio lazdelės. Tokie jauni ir tokie trapūs. Dievaži,
ar ir aš toks kadaise buvau?
Pajutau kažkokį keistą
kirminą. Nei čia pavydas, nei čia nostalgija. Bet kartu ir tai, ir tai. Padariau
keistą išvadą, kad jaunystė yra savaime graži ir jaunas žmogus yra savaime
gražus, kadangi jis JAUNAS. Nors ir aš pats dar nesu pagyvenęs! Oi, toli
gražu... Taigi, jaunystė yra graži nepriklausomai, ar turi spuogų, ar tu raumeningas,
apkūnus, turi jau didelę krūtinę ar išmanųjų telefoną. Jaunystė savaime jau yra
vertybė, todėl nenuostabu, kad grožio samprata orientuojasi į jauną žmogų,
nuskriaudžiant vyresnius.
Jaučiu, kad su metais
jaučiu, kad nebegaliu būti tuo penkiolikmečiu apsmukusiomis kelnėmis. Keista. Su
kiekviena diena mąstau vis daugiau apie laiko tėkmę savo ir kitų gyvenime. Ar tai
ne senatvės požymis? Baisu.
Jūsų Maištinga Siela
Nežinau kiek tau metų, bet manau, kad neturi dėl ko nerimauti. O mam, manau reikėtų susirūpinti savimi, kadangi šios mintys manęs irgi nepalieka ramybėje, nors man tik devyniolika :D
AtsakytiPanaikintiSensti. Bet tai gerai, tai zingsnis tevystes link:)
AtsakytiPanaikinti