Sveiki visi,
Rašytoja Virginia Woolf
yra tikriausiai viena žinomiausių literatūros moterų klasikių iš XX amžiaus, o
jos pavardė iš lūpų į lūpas tariama įvairiausiuose literatūros kitimo
konferencijose, sueigose, diskusijose, paskaitose. Nors V. Woolf labiau
gretinama prie feministinės literatūros bei gėjų ir lesbiečių meno kūrinių
analizės, ji svarbi daugeliui literatūros korifėjų, o ir pati rašytoja buvo
ištekėjusi, bet, kaip byloja biografai ir draugų prisiminimai, V. Woolf labiau
suvokiama kaip biseksuali asmenybė, kas galbūt smarkiai įtakojo jos visą
literatūrinę raidą, o ypatingai „Orlandą“.
Mes turėjome ne vieną
ankstėliau išverstą V. Woolf romaną į lietuvių kalbą, tačiau nė karto „Orlando“,
kuris jau šabloniškai įvardijamas kaip vienas šviesiausių šios rašytojos
kūrinių. 2005 metais šį kūrinį pristatė leidykla „Alma Littera“, išleisdama
seriją knygų pasteliniais viršeliais, tačiau ši leidykla, kaip ir daugelis
leidyklų, kažkodėl nemėgsta tęsti gerų tradicijų ir serijoje pasirodžiusios
penkios ar daugiau knygų, buvo, liaudiškai tariant, „užlaužtos“. Būtent šioje
serijoje su varganu 1500 egzempliorių debiutuoja „Orlandas“, kuris originalo
kalba pasirodė 1928 metais ir yra manoma, kad joje šiek tiek prisidėjo tai, kad
ji būdama santuokai palaikė intymius santykius su drauge, juolab, kad angliško
romano pavadinimas turi antraštė „Biografija“. Žinoma, tai galima suvokti, kaip
modernistinę V. Woolf provokaciją.
Ryškus seksualumo apmąstymo
tembras skamba per visą romaną, kuris atmiežtas modernizmo paraku tampa
neįprastu kūriniu. Orlandas, kuris nugyvena apie 350 metų ir didžiąją gyvenimo
dalį gyvenimo nugyvena kaip moteris, bet pradžioje jis pristatomas kaip vyras. Knygos
veiksmas driekiasi per vienas įspūdingiausias Anglijos epochas – nuo karalienės
Elžbietos laikų iki XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių. Smarkiai kintančioje
terpėje gyvena Orlandas, kuris stengiasi surasti save, pasiduoda ilgiems ir
neišvengiamiems savianalizės postringavimams, kurie mums patiems tampa netgi
įdomūs ir, sakyčiau, keliantys ištisas virtines minčių tiek apie Virginią
Woolf, tiek apie jos kuriamą personažą.
Skaitydamas knygą
tikėjausi pajusti, kaip ypatingai ryškiai bėga Anglijos epochos ir kaip toje terpėje
keičiasi Orlandas į Orlandą (moterį). 1992 metais režisierė Sally Potter sukūrė
vaidybinį filmą tuo pačių pavadinimu, kuriame pagrindinį vaidmenį patiki Tildai
Swinton, būtent šioje juostoje jaučiamas laiko bėgimas, pokyčiai, aprangos
detalės, Orlando virsmas į moterį, o štai knygoje viskas pateikta kur kas
subtiliau, rašytoja tik su niekinamu patosu ryškiau aprašo Viktorijos laikų
epochą, kuri pasižymėjo ypatingais puritoniškumo pliūpsniais ir bet kokiu
seksualumu buvo baisimasi, moterys buvo pamaldžios ir paklusnios vyrui.
Virginia Woolf šį kūrinį rašė XX amžiaus trečiame dešimtmetyje, po Viktorijos
epochos buvo praėję tik du dešimtmečiai, o seksualumo tabu visuomenėje būta dar
su kaupu, nors modernistų menininkų rateliuose jau buvo klykaujama apie
seksualinius suvaržymus ir lyčių skirstymus pagal visuomenės primetamus
standartus ir mados reikalus.
Virginia Woolf „Orlandu“
apmąsto moters sampratos kitimą visuomenėje ir neslėpdama antipatijos tiek
Viktorijos laikų požiūriui, tiek perdėtiems moteriškumo ir vyriškumo manieroms,
bando sukryžminti vyro ir moters pradus, sakydama, kad prigimtyje kiekvienas iš
mūsų yra vyras ir moteris: „Nors lytys
skirtingos, bet jos susimaišiusios. Kiekviena žmogiška būtybė svyra tai vienos,
tai kitos lyties link, ir dažniausiai tik drabužiai daro juos panašius į vyrą
ir moterį, o giliai glūdinti lytis gali būti kita negu išorėje.“ (p. 128) Būtent
per rūbus, kaip per visuomenės sukurtas dekoracijas-kaukes, o gal labiau
pančius, V. Woolf regėjo ir juto esant giliai žmoguje visai ką kitą. Galbūt ir
pati rašytoja jautėsi nevisai moteriška, kas dabar žino, nors žiūrint filmą „Valandos“,
Woolf personažą nepavadinsi labai vyrišku.
Kitas dalykas, kas
galbūt labiausiai nustebino, tai laiko menkavertiškumo jausena. Kas lieka po
mūsų; mes gyvename, einame, vaikštome, o po gerų 200 metų niekas nė neatsimins,
kad buvome. Orlandas, gyvendamas daugiau, nei gali žmogus fiziškai, mato
besikeičiantį pasaulį ir jį tyliai ir melancholiškai aprauda, kaip kažkada
raudojo savo pirmosios meilės Sašos, su kuria susipažino čiuožinėdamas ant
užšalusios upės. Aprauda ir savo kūrybą, kuri kinta kartu su literatūros tendencijomis
per epochas, daugelį savo kūrinių Orlandas sudegina, pasilieka tik „Ąžuolą“,
jaunystėje su uždegimu parašytą trumpą kūrinuką, kuris besąs gal ir pats
vertingiausias bilietas per epochas, net per 300 metų jis, o vėliau ji,
nešiojasi jį kišenėje ir bando tobulinti. Galiausiai Orlandas sulaukia
literatūrinės šlovės, tačiau šlovės jis jau nebenori, kaip ir nebenori ilgai
geistų dalykų, nes laikas geidžiant ir trokštant praeina. „Senoji ponia Diudefan ir jos draugai be pertraukos kalbėjosi ištisus
penkiasdešimt metų. O kas iš viso to liko? Gal kokie trys šmaikštūs posakiai“
(p. 134) Virginia Woolf žinojo, kokia baisi liga yra aukštuomenės
dabitiškumas ir visokiausi literatų rateliai, kurie labiau priminė tuštybės
mugę, o ne literatūros diskusijos. Visuomenė pilna netikrumo, sintetikos,
maskarado ir netiesos, kuri pajėgi formuoti lyčių elgsenos ir sampratos madas,
kurioms Orlandas iš pradžių tampa abejingas, tačiau nuo to pabėgti neįmanoma.
Orlando didžioji
permaina nėra ta diena, kai jis vieną rytą po ilgo miegojimo atsikelia kaip
moteris, adaptacijos laikotarpis taip pat nėra labai aiškus, nes fiziniai
pokyčiai romane žaibiški, o Orlando savimonė tik laikui bėgant perpranta moteriškumo
pavojus ir galią. „Ji ėmė vis kukliau,
kaip įprasta moterims, vertinti savo protinius gebėjimus ir vis labiau, kaip
įprasta moterims, džiaugtis savo išvaizda.“ (p 127). Kad išvaizda ne tik
yra pančiai, bet ir galingas ginklas, Woolf tai suvokia, kad silpnybė gali
tapti stiprybe, bet viskas tėra tik ilgas ir varginantis visuomeninis žaidimas,
nes po rūbais mes esame visiškai kito pasaulio būtybės. Kitaip sakant, ne
žmonės dėvi rūbus, bet rūbas dėvi žmogų ir suteikia jam tapatybės statusą.
Suvokęs Orlandas, kad
yra moteris ir galiausiai priėmęs moterišką logiką, jis skverbiasi į individualią
seksualumo revoliuciją, nes kaip vyras jis buvo gan geidžiamas palaidūnas, o
kaip moteris – padori drovuolė, tačiau Orlanda, laikui bėgant, ima spekuliuoti
savo įvaizdžiais: „Kelnių dorybingumą ji
iškeitė į sijonų pagundas ir vienodai mėgavosi abiejų lyčių meile.“ (p 148)
Seksualinis apetitas augo su laiku ir Orlandas galėjo rinktis vyrus ir moteris
kaip „patiekalus“, kol, aišku, neatsiranda tikroji meilė. Woolf Orlandu
apjungia viską, ką galima pavadinti meile – nuo seksualinių pasitenkinimų iki
tyrosios meilės. Spalvingas meilių vitražas pasakojamas su humoru, skausmu ir
melancholija. Viena juokingiausių ir absurdiškiausių romanų vietų, aišku, taip
V. Woolf tyčiojasi iš merginimų ir manierų, yra lažybų scena, kada Orlanda su
savo gerbėju laukia, kol musė nutūps ant cukraus kubelio. Aišku, lažybos – ant kurio
kubelio?
Kad ir kaip ilgai
analizuotume „Orlandą“ kaip androgenišką būtybę bei lyčių skirtumus bei
panašumus, akivaizdu, kad laimingus mus daro ne visuomenės pripažinimas, šokant
pagal jos dūdelę, bet dvasinė harmonija su savo lytine tapatybe, kuri nebūtinai
turi sutapti su fiziniu kūnu. „Kuris
džiugesys galingesnis? Vyro ar moters? O gal tokie patys“? (p. 105)
Akivaizdu, kad Orlandas norėjo būti laimingas, kaip ir kiekvienas iš mūsų,
nepriklausomai nuo to, ką nori regėti aplinkiniai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą