Sveiki, kino žiūrovai,
Šiemet Kanų kino
festivalyje pristatyta italų režisieriaus Matteo Garrone juosta „Pasaka apie pasakas“ (angl. Tale of Tales) (2015) sulaukė išties
gerų kino kritikų atsiliepimų. Režisierius puikiai žinomas gana skirtingomis
kino juostomis, o Lietuvoje bene žinomiausia jo juostą „Gomora“ apie italų
mafiją išpopuliarino „Kino pavasaris“. Tiesą sakant, taip ir nepamačiau „Gomoros“
iki galo, nes tikriausiai buvau ne tose rogėse, kad pasinerčiau į gangsterių niūrų
ir tamsų pasaulį, o štai „Pasaka apie pasakas“ – jau visai kitoks žanras ir,
pripažinkime, labai netikėtas iš režisieriaus.
Kurti pasaką suaugusiems
iš žinomų pasakų motyvų gal ir ne pats geriausias sumanymas, kadangi smarkiai
režisieriai paskutiniu metu už Atlanto buvo pasistūmėję šioje srityje visaip pasakų
veikėjus pavertę raganų medžiotojais, šaltakraujais vampyrais ir visaip kitaip
kameros burtų lazdelėmis suteikę klasikiniams personažams naujų galių ir
gebėjimų, konvertuodami šį žanrą visai į nuotykių ir veiksmo trilerių žanrus. „Pasaka
apie pasakas“ toli gražu nėra gimininga šiems filmams, nes režisierius iš esmės
atsisako komercinio tipažo – tenkinti žiūrovo jusles ir vesti vien tik
siužetine linija. Šis filmas priešingai – ardo siužetinį tikslumą ir pateikia
tris atskiras pasakojimo linijas apie du karalius ir vieną karalienę, kurių
siužetines linijas nesunku atpažinti iš pasakų. Tačiau filmas toli gražu nėra
vien tik pasaka, nes režisieriui rūpi neatskleistas pasakų kaip pasakojimo
elementas – negatyvioji tamsioji pusė.
Čia personažai lyg ir
turi tam tikrų troškimų ir norų, pvz., karalienė susilaukti vaikelio ir pan.,
tačiau viskas konstruojama, kad kontekste ryškinamos ydingos personažų savybės –
pavydas, godumas, kvailumas, gašlumas ir t. t. Filme rasite ir subtilios ir
akivaizdžios simbolikos, pvz., ekvilibristas ant lyno finalinėje scenoje viską
vėl išbalansuoja ir sustato į savo vietas. Režisierius derina pasakų motyvus
visiškai kitu keliu – stengiasi nenutolti nuo viduramžių dvasios, todėl didelį
pagyrą galiu pasakyti apie kostiumus ir apskritai apie atmosferą.
Filmo ryškiausios
žvaigždės neabejotinai – Vincent Cassel, kuris jau pasakoje turėjo patirties
prancūzų „Gražuolė ir pabaisa“ ir visiškai naują žanrą atradusi Salma Hayek,
kuri kaip visada savo emocionalumu atiduoda 100 proc., bet dėl savo
meksikietiškų šaknų ir tarsenos ne visada gaunanti gerus vaidmenis. Žinote,
buvo įdomu stebėti šiuos aktorius šiuose amplua.
Apskritai filmas gal
nesužavėjo, neįtraukia taip, kaip įtraukia komerciniai pasakų modifikuoti
filmai, bet šis filmas reikalauja kito stebėtojo lygio – suvokti novatorišką
režisieriaus žvilgsnį, pastebėti idėjos niuansus ir kitus dalykus. Šiaip ar
taip skonio reikalas, tačiau filmas tikrai nėra prastas.
Mano
įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis:
80/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą