Filmas: "Genijus" / "Genius"

Sveiki,

Labai mėgstu biografines juostas apie rašytojus, tad šįkart pasirinkau nekukliu pavadinimu filmą „Genijus“ (angl. Genius) (2016), kuris pasakoja apie rašytojo Thomas Wolfe (1900-1938) karjeros pradžią, šlovę ir pabaigą. Lietuviškai mes turime jo bene garsiausią debiutinį kūrinį „Žvelk, Angele, į savo būstą“.

Taigi istorija pasakoja apie T. Wolfe, kurį suvaidina visų numylėtinis Jude Law. Kaip ir dažniausiai būna, arba žymūs rašytojai prislėgti flegmantikai, arba dideli ir ambicingi cholerikai. Toks cholerikas buvo T. Wolfe nuo pat savo karjeros pradžios. Iš vienos pusės galima sakyti, kad filme jo biogafijos pateiktis spalvinga: čia galima smerkti rašytoją už šeimos santykių žlugdymą vardan ambicijų, čia iškart pateisinti, kad vardan geros knygos galima viską. Tokius dvilypius žiūros taškus ypač mėgsta biografinės juostos, kurios randa kirmgraužas, kaip pavaizduoti kuo įvairiau asmenybę. Kad ir kaip bebūtų gaila lėtapėdžio redaktoriaus, kurį suvaidino Colin Firth ir kaip bebūtų gaila Wolfe žmonos, kurią suvaidino Nicole Kidman, visgi filmas šiandien žiūrisi kiek nevykusiai.

Visų pirma scenos smarkiai manieriengai ir teatrališkai stilizuotos, pritaikytos reginiui ir masiniam žiūrovui, todėl filmas dvokia kaip naftalinas pernelyg dideliu noru papasakoti edukacinį pasakojimą, kad būtų neužmirštas šis didis rašytojas, stovėjęs šalia Skoto Fidžeraldo ir Ernesto Heminvėjaus. Tiesą sakant, jie irgi švysteli keliose scenose. Filmas atmosferinis ir kostiuminis, viskas ekranizuota be išskirtinio režisūrinio braižo, tarsi Holivudui paliepus, mums panorėjus, sukalkite mums filmą apie Thomą Wolfe. Ir tai jaučiasi: sukišti pinigai, ilgai ir taisyklingai pagal šabloną dėliojamos scenos, aktorių teatrinis meistriškumas trykšta ir ko gi norėti iš šios istorijos? Nebent vieno – tikrumo. Visa kita – imitacija, gražiai suregztas eilėraštis, kuris jaudina savo romantine poetika, tačiau paties autoriaus gyvenimo čia nerasite, kaip, beje, ir daugelyje, holivudiškai angažuotų biografinių filmų.

Juostos neapkaltinsi ir bedvasiškumu, ji yra, tik ji režisūriškai šabloniška, nuspėjama, tvarkinga, teatralizuota scena, kad ir toji scena, kai pagrindinis personažas redaguoja traukinių stotyje savo rankraštį ir bėga paskui traukinį, pro kurio langą kyšo redaktoriaus galva: jis kone deklamuoja lyg beprotis, foną „paspalvina“ vis garsėjanti orkestrinė muzika ir... Velniai rautų, kaip gražu, bet visa tai blizgi butaforija, taip niekada nebuvo.

Taigi nutolus nuo laikmečio dvasios, realumo ir pasinėrus tik į kostiumų sintetiką mes iš „Genijaus“ ir gauname tik sintetinę estetiką, biografinius faktus, įvilktus į žiūrovui patogius rūbus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela