Karl Ove Knausgard. „Mano kova. Mirtis šeimoje“ –
Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 416 p.
Sveiki,
Šią
knygą sensaciją nė nedvejodamas įsigijau per šiųmetę Vilniaus knygų mugę ir
perskaičiau tik dabar. Beveik paskutinę iš visos krūvos, parsivežtos iš mugės.
Ši sensacija iš Skandinavijos tituluojama kaip viena paveikiausių ir geriausių
grožinės verstinės pavyzdžių šiemet ir jį parašė norvegas Karl Ove Knausgard Mano kova. Mirtis šeimoje (norveg. Min Kamp. Forste bok). Didelės apimties
romanas tėra tik pirmoji dalis iš šešių dalių ambicingos epopėjos, leistos Norvegijoje
2009-2011 metais.
Taip
jau nutiko, kad „geriausią“ knygą maniau pasilikęs skaityti vasarą, kai
nereikia skubėti, tačiau vos tik pradėjęs skaityti susidūriau su tam tikrais
sunkumais. Iš pradžių užsispyrusiai knyga nesiskaitė, vėliau, jau perkopus į
antrąją pusę, nutariau galynėjimąsi užbaigti pergale ir knygą užbaigiau vienu prisėdimu.
Pirmojoje
savo epopėjos dalyje autorius pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo vaikystės iki
to momento, kai jis su broliu Ingve palaidoja tėvą. Nereikia būti genijumi, kad
suprastum, jog Mirtis šeimoje susieta
su tėvo mirtimi, nes būtent pirmoji dalis skirta tėvo atminimui ir santykių
analizei. Autobiografiniame romane iš dalies viskas atrodo įtikinama, o kartu
ir neįtikinama. Visų pirma autorius preciziškas įvairioms smulkioms detalėms,
kurios padeda rekonstruoti įvykius ir įgalina prarasto laikmečio įtaigumą, nors
daugelis įvykių – visgi tai jaučiasi tekste – yra perkurta ir pateikta ne kaip
istorinė dokumentika, bet kaip tų buvusių įvykių tam tikra versija, nugludinta
baltųjų atminties dėmių, jausmų refleksijos ir jau per laiką pasikeitusio
santykio su praeities įvykiais. Visgi tekstas retrospektyvus ir tai ne dokumentika,
o grožinis kūrinys, kuris gali būti retkarčiais apgaulė, retkarčiais pagražintas
ar net kai kas jame nuslepiama.
Mano kova. Mirtis šeimoje skyla į dvi pasakojimo dalis. Pirmojoje bauginančiomis
nuojautomis apgaubtame pasakojame pasakojama Karlo Ovės vaikystė ir paauglystė
tėvų namuose. Nuo pat pasakojimo pradžios, kai tik užsimenama apie tėvą,
jaučiamas konfliktuotas santykis su tėvu – jam jaučia pagarbą, baimę ir
neapykantą. Išvengdamas itin detalių psichologinio smurto pasakojime detalių, autorius
leidžia skaitytojui tik periferinėse paraštėse pajusti, koks iš tikrųjų buvo Karlo
Ovės tėvas. Vaikystėje patirta baimė ir smurtas nusidriekę pasakojime kaip trauminė
patirtis, suformavusi pasakotojo, šiuo atveju ir paties autoriaus, charakterį,
santykį su savo paties sukurta šeima. Iš esmės visas pasakojimas yra bandymas reflektuoti
sūnaus ir tėvo santykius ir suvokti, kas buvo ne taip, kodėl jie tokie buvo. Tiek
Karlas Ovė, tiek Ingvė nekenčia savo tėvo, tačiau laidojant ir gremžiant namus,
jam nuolat srūva ašaros. Nors tekste to neįvardyta, bet skaitytojas susidaro
įspūdį, kad veikėjas aprauda tėviškos meilės trūkumą, kurio niekada neturėjo,
bet matė savo praeityje tiek daug neišnaudotų progų, sūnaus ir tėvo ryšiui
sustiprinti.
Romanas
nevienalytis. Autoriaus atmintis nepasiduoda nuosekliam pasakojimui, jis
šuoliuoja, nepaisant sinchroninio laiko, per paauglystės, vaikystės ir to
momento, kai rašo romaną, laikus. Tiesą sakant, toks pasakojimas dėl to tik dar
įdomesnis, nes leidžia skaitytojui pamažu „surinkti“ autoriaus asmenybės tapsmo
istoriją. Pasakotojo kalboje išryškėja vienas svarbiausių teksto ir tuo pačiu
asmenybės bruožų – minorinė tonacija, persmelkta asketiško, šiek tiek
asocialaus, bet visada norinčio pritapti žmogaus egzistencinė melancholija. Kad
ir koks pašėlęs būtų autorius paauglystės laikais, kai grodavo garaže su
draugu, pasakotojo tonacija liudija iš pasakojimo laiko perspektyvos, jį tapus
mizantropišku filosofiniu mąstytoju. Neretai jaučiančiu savo kaip rašytojo
talento jėgą, tad nieko nuostabaus, kad retkarčiais romane pasipildavo ištisi
puslapiai filosofavimo, kartais išties taiklių ir įdomių pasvarstymų ir įžvalgų:
„Rašymas – tai traukimas to, ką žinome,
iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai
klostosi tam tikrojo vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas.
Bet kaip į ją patekti? (p. 182)“.
Karl Ove Knausgård
Visgi
autorius pasižymi plepumu. Romanas lyginamas su M. Proust Prarasto laiko beieškant, kurio šedevras dar vadinamas žodžių arkikatedra,
visgi pas K. O. Knausgardą to arkikatedra nepavadinsi. Įkyriai besikartojančios
buitiškos detalės turėtų nuolatos atskleisti esmines pagrindinio veikėjo jausenas
ar jį vienaip ar kitaip charakterizuoti, tačiau romane to kartais pristinga ir
tekstas pavirsta bereikšmiu plepėjimu arba tik priemone kaip nors stilizuoti ir
imituoti laikmetį, privardijant didžiulėse pastraipose, pavyzdžiui, valymo
priemonių pavadinimų. (Čia prisiminiau britų rašytojo David Mitchell romaną Juodųjų gulbių slėnis, kur romanas
paremtas vien laikmečio reklaminiais pavadinimais, kurie didžiajai daliai
lietuvių skaitytojui nekelia jokių sentimentų, nes tų produktų tiesiog
sovietmečiu nebuvo, todėl neveikia kaip asociacijų ir nostalgijos prieskonis). Daugybė
ilgų sakinių, kaip veikėjas rūko, pliko kavą, kaip sėdasi, užsisega saugos
diržą tik iš dalies veikia kaip kasdienybės polėkis, tam tikra priemonė sukurti
skambantį pasaulį pasaulyje, visgi nekantresnį skaitytoją tai gali išvesti iš kantrybės:
„Nutarėme į kelią leistis apie septintą,
tada Kristiansandą pasiektume apie vienuoliktą, tačiau pamaniau, kad galėtume išvažiuoti
ir anksčiau, ir nuleidęs kojas ant grindų apsimoviau kelnes ir apsivilkau
marškinius, tada pasilenkiau ir žiūrėdamas į veidrodį ant sienos ranka
perbraukiau plaukus (p.244).“
Visgi
viena citata ypač mane nustebino, apskritai pasakotojo kalboje išryškėjo atpažįstamo
ir tapačios pasaulėžiūros bendrų taškų. Net aiktelėjau, kaip perskaičiau šią
pastraipą, nes maniau, kad tik aš vienas vaikystėje kartais užsisvajojęs
autobuse ar automobilyje taip regėdavau pjaustomą pasaulį: „Dar tuo metu įsivaizduodavau iš automobilio kyšančius dviejų
milžiniškų pjūklų ašmenis, kurie važiuojant pjaudavo viską abipus kelio. Medžius
ir žibintus, namus ir ūkinius pastatus, taip pat žmones ir gyvulius. Jei kas
stovėdavo laukdamas autobuso, pjūklas perskrosdavo jį perpus, viršutinė kūno
dalis nukrisdavo, kaip parvirsta nukirstas medis, o kojos ir liemuo likdavo stovėti
kraujuodami pjūvio vietoje (p. 257).“
Nemažai
pasakojimo skirta paauglystės ir jaunystės laikotarpiui, kada veikėjas žiemą
susiruošia švęsti Naujųjų metų ir pusnyje paslepia alaus butelius. Kad ir kaip
atrodytų svarbūs įvykiai pačiam autoriui, visgi paveikiausia knygos dalimi
laikyčiau brolių tvarkymąsi namuose ir pokalbius-išgertuvės su atminties liga
sergančia močiute. Būtent po santykį su ja autoriui pagaliau pavyksta intuityviai
ir talentingai apmąstyti ir įvardyti ne tik santykį su tėvu, bet ir nusakyti
mirties reikšmę jo paties gyvenime, regint, kaip pamažu nuo šlapimo nelaikymo
ir demencijos traukiasi šeimos istorija prie jo egzistencinio slenksčio. Ir jis
su broliu yra tie kiti, ant kurio stosis po netolimos močiutės mirties. Namų šveitimas
tampa simboliniu ir filosofiniu veikėjo apsivalymo ir savo santykių pertvarkymo
procesu, kuris itin taikliai perteiktas.
Knyga
yra iš esmės gera ir paliekanti gerą atmosferinį įspūdį. Neseniai teko skaityti
kito norvego rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji,
kur kasdienybės polėkis veikia per mikroskopinę detalę ir kiekvienas žodis
tampa salos gyventojų filosofine nuostata, to pas K. O. Knausgardą pasigedau, buitiniai
pagrindinio veikėjo ritualai pernelyg nuobodūs, tačiau ir pasakojimo pobūdis
nuo tautiečio labai skiriasi. Akylesnis skaitytojas paskaitęs keliolika
puslapių pastebės, kad Mano Kova. Mirtis
šeimoje nors rašė skandinavas apie skandinavišką pasaulį, jo pasakojimo
maniera kur kas artimesnė ne skandinaviškai sagos polėkiui ir filosofijai, bet
amerikietiškajai. Ypač man asmeniškai priminė John Irving pasakojimo manierą –
platūs pasažai ir asmenybės tapsmą formuojantys įvykiai, atvira erotika,
vaikystės maištingumas, traumos, roko muzika, miestelio gatvė kaip lokalaus
atskiro pasaulio vaizdinys. Visgi Knausgardo knyga patiko dėl kelių priežasčių:
dėl tėvo ir sūnaus santykių sudėtingumo, dėl kai kurių filosofinių ir
pasaulėžiūros dalykų bei dėl tos namų tvarkymo scenos, kurioje išryškėjo
močiutės ir anūkų tyli ir skausminga būties erozija.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą