Filmas: "Tarp pilkų debesų" / "Ashes in the Snow"

Sveiki,

Žinoma, kad reklaminis šūkis „geriausias visų laikų lietuviškas filmas!“ tėra tik lozungas pritraukti žiūrovą. Taip ir nutiko su filmu „Tarp pilkų debesų“ (angl. Ahes in the Snow) (2018), pagal bestselerį „Tarp pilkų debesų“, kurį parašė lietuvių kilmės rašytoja Ruta Sepetys. Tiesą sakant, nesižavėjau jos knyga ir kiek gaila, kad atėjusi verstinė literatūra kur kas lengvesnės raiškos, pasakojimo tono, praktiškai prieinama kaip popsas visiems tapo tarsi sensacija, nors pašonėje turėjome kur kas išraiškingesnę, nesumeluotą ir visomis prasmėmis geresnę Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Bet taip jau būna, kad savame krašte pranašu nebūsi, panašiai ir su „geriausiomis“ lietuviškomis juostomis – kai dirba tarptautinė rinka, kažkodėl daugelis žiūrovų yra patenkinti, matydami holivudinį braižą, o nepriklausomą kiną laiko nevertu dėmesio. Nors turiu sutikti, kad gero lietuviško kino praktiškai nėra – pavienės juostos, atsiradusios per stebuklą per dešimtmetį, manau, tik paliudija krachą šioje sferoje. Kiti pasakytų, užtat turime nuostabų teatrą...

Visgi „Tarp pilkų debesų“ nepavyko... Nors užsieniečiui šiuos gražius panoraminio tipažo vaizdelius rodyti gal ir įdomu, jis turėtų priimti kaip ir daugelį europinio masto filmų apie Antrąjį pasaulinį karą... Prisikvietėme anglų aktorių, gerą režisierių, pasiėmėm lietuvių kilmės rašytojos kūrinį – kad čia viskas taip globaliai, tai nieko tokio, tačiau neverta tikėtis kažko savito, kažko taip atpažįstamo, nacionalistinio, tautos patirties istorijos. Visgi filmas yra meilės istorija ir antraeiliai dalykai liko kaip tremtis ir tautos kentėjimas, pernelyg viskas pateikta kaip individuali istorija, nepaliečia ir nesudaro įspūdžio, kad tai masinė tautos katastrofa. Režisieriaus nereikia kaltinti, kad nuėjo į meilės liniją ir nesugebėjo papasakoti per Liną visos tautos tragedijos, nes ir R. Sepetys gi savo knygoje „ne kažin ką“ terašo...

Man, kaip lietuviui, gaila, kad viskas nuėjo atpažįstamais keliais, tad eilinį kartą pasitvirtinau, jeigu žiūriu kokį nors filmą apie kitos tautos karus, tremtį, masinį genocidą, turiu įsivaizduoti šimtus kartų baisesnę realybę. Pavyzdžiui, anglimi padažyti aktorių veidai nesugebėjo perteikti to siaubo – skorbuto, šiltinės, utėlių suėstų kūnų ir pusę metų saulės neregėjusių merdinčių lietuvių, įsiraususių kaip kurmiai žieminėse apkasuose...

Aišku, filme būta pavienių širdį griebiančių epizodų, pavyzdžiui, kaip iš motinos išplėšiamas kūdikėlio lavonėlis ir per traukinio angą išmetamas, yra ir dar kitų epizodų, bet tai fragmentai, kurie turėjo (privalėjo?) sukurti tą tiesą, paliudyti pasauliui (čia bent mano lūkesčiai) apie tūkstančių žmonių kančią – gal tam netinkamas knygos formatas, reiktų dokumentikos? Aš nesu tikras, bet šia istorija, kurią siūlo filmas, aš nepatikėjau, filmas pernelyg paviršutiniškas, nors gražiai nufilmuotas, aktoriai puikiai dirba pagal teatrui būdingas scenas, viskas spindi, tviska, bet, – Dievas mato! – na, nėra kibirkšties, nėra tikrumo, tad „Tarp pilkų debesų“ laikau tiesiog parodomuoju filmu Vakarams – maždaug taip: susipažinkite, tarp kitko, tokią mes tragediją turėjome, čia mes, tarp kitko, lietuviai, o dabar paklausykite istorijos apie meilę, kuri kaip ir visose tautose – o kaip be atpažįstamo braižo? Čia prisiminiau rašytojos Giedros Radvilavičiūtės mintį, kad mes, žiūrovai, norime būti visada nustebinti ir šokiruoti, tačiau pagal atpažįstamus triukus, nes kitaip juk jausimės pernelyg sugluminti, nepatogūs. To suglumimo ir nepatogumo būtent ir norėjau.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela