Knyga: Amor Towles "Aristokratas Maskvoje"

Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“. – Vilnius: Jotema, 2018 – 544 p.

Sveiki, knygų pasaulio žmonės,

Amerikiečių rašytojo Amor Towles romaną Aristokratas Maskvoje (angl. A Gentleman in Moscow) įsigijau beveik tuo pat metu, kai tik pasirodė knygų lentynose, tačiau bemaž pusmetį pragulėjo mano knygų lentynoje, laukdama savo eilės. Gal dėl to, kad nieko itin nesitikėjau, knyga padarė kur kas stipresnį įspūdį.

2016 metais turėjome išsivertę A. Towles romaną Gero tono taisyklės, tačiau dėl nepatrauklios leidyklos Svajonių knygos, ši knyga prasprūdo pro skaitytinų knygų lauką, tačiau dėka leidyklos Jotema, šiandien kiekvienas gali suskubti įsigyti Aristokratą Maskvoje savo jaukiai namų bibliotekai.

Solidžios apimties romane, pasakojama apie grafą Aleksandrą Rostovą, kuris po Rusijoje įvykusios revoliucijos, kai bolševikai atėjo į valdžią, nuteisiamas iki gyvenimo pabaigos gyventi prašmatniame „Metropolio“ viešbutyje, įsikūrusiame Maskvos centre. Ilgus dešimtmečius grafas gyvena tame viešbutyje, įgavęs imunitetą nuo karų, trėmimų ir kitų politinių pokyčių, bet kartu pasmerktas matyti vien tik keturias viešbučio sienas. Idėja gana makabriška ir iš tikrųjų primena XX amžiaus pradžios Robinzoną Kruzą, tačiau neatrodo, kad A. Rostovas dėl to itin graužtųsi, nes jo gyvenimas pakankamai laisvas, galgi net laisvesnis už daugelį Sovietų Sąjungos gyventojų.

Aristokratas Maskvoje – tai visapusiškai užbaigtas „didysis amerikietiškasis“ romanas, tačiau amerikietiškos literatūros šaknų vargu ar rasite, nes jos visos suleistos į rusų literatūros klasiką. Šiek tiek netikėta, kad būtent Manhetene gyvenantis rašytojas sugebėjo taip įtaigiai rekonstruoti ir panaudoti tiek politines, tiek literatūrines, tiek paties rusiško mentaliteto vaizdavimo perspektyvas. Ir tik akylesnis skaitytojas suvoks, kiek daug žinių, išmonės reikėjo autoriui, kad sukurptų šį jaudinantį pasakojimą. Romane nuolat minima rusų literatūros aukso ir sidabro kartos rašytojai (F. Dostojevskis, L. Tolstojus, Puškinas, M. Bulgakovas, A. Čechovas, Majakovskis), kad net neabejojama, jog autorius renkasi būtent šių rašytojų pramintais pasakojimo manieros keliais, nes tikriausiai nėra kitos galimybės taip sodriai, daugiasluokšniškai atskleisti rusų didingos epochos dekadansą. Tą rodo naikinamas aristokratijos luomas, kuriam priklauso grafas Rostovas, betgi  tiesa tokia – įstatymiškai išbraukus aristokratiją, paties žmogaus mentalitete ir dvasioje perversmas neįvyksta per naktį. Tiesą sakant, Rostovas iki paskutiniųjų gyvenimo dienų viduje ir išliko nuovokus, išsilavinęs aristokratijos luomo atstovas.

Kalbant apie A. Rostovo išbaigtą gyvenimišką literatūrinį portretą, galima įžvelgti tam tikrus skirtumus romano pradžioje, kai, vos perkopęs per dvidešimt, jaunuolis patenka į savo kalėjimą. Tada jis atrodo pilnas taurumo, išdidumo, nenoro pripažinti pažeminimo ir viso to, kas šiaip būdinga išpuikusiems kilmingiesiems. Ilgą laiką skaitytojas nesupažindinamas su asmenine Rostovo istorija, nes, kaip įprasta tokioje literatūroje, kiekvienas veikėjas turi savo skaudžią istoriją. Ilgą laiką kyla klausimas, kodėl Rostovas nepasiliko Prancūzijoje ir grįžo į Rusiją, nors žinojo, kad jį suims. Kilmingųjų giminių istorijos – sesers garbės gynimas tapo lemtingu šūviu į jos meilužį, kuris grafui garantavo nelaisvę. Kaip vėliau sužinome, tai veikiau impulsyvus aristokratiškas elgesys, nes tik aristokratas gali šauti į kitą aristokratą. Pagrindinio personažo istorija ir iš esmės gyvenimo tragedija yra susijusi su kaltės jausmu: „Tačiau, jeigu nebūčiau su tokiu pasitenkinimu jo paaukojęs, jis nebūtų siekęs Jelenos palankumo, nebūtų jos pažeminęs, aš nebūčiau jo peršovęs, jis nebūtų žuvęs Mozūruose, o aš prieš dešimt metų būčiau buvęs ten, kur privalėjau būti, tai yra prie savo sesers... kai ji išleido paskutinį kvapą (p. 196)“.

Amor Towles

Slenkant dešimtmečiams prabangus grafo gyvenimas „Metropolyje“ nė iš tolo neatrodo nuobodus. Tą nenubodumą sukuria autoriaus pasirinkta elegantiška pasakojimo stilistika, išgaunanti lėtos tėkmės filosofinį matmenį, kai viešbutyje nutinka atsitiktinis įvykis, iš pažiūros romano kontekste ir Rostovo gyvenime, ne itin svarbus, įgauna tokią svarbią aliuzijos toną į bendrą rusų istorinį (ir pasauliniu mastu) įvykį, kad atskleidžia sudėtingiausias laikmečio pasaulėžiūros, gyvensenos ir pasaulio suvokimo tendencijas. Dažnai aristokratiškumo ir brutalios bolševikinės pasaulėžiūros susidūrimas tampa tyliu Rostovo pažeminimu, tačiau jis šito nesureikšmina, jam kur kas svarbesni tampa aplinkiniai – ypač mergaitė Nina Kulikova, kuri per kelerius dešimtmečius fragmentiškai pasirodanti viešbutyje tampa aršia kolektyvizacijos šalininke ir, kaip įžvalgusis grafas ir įtaria, jai tuo geruoju nesibaigia.

Viena jautriausių siužetinių vingių yra Ninos paliktos dukrelės Sofijos išauginimas pagal aristokrato Rostovo supratimą. Čia labai subtiliais potėpiais autorius neužaštrindamas, bet akcentuodamas grafo aristokratišką laikyseną, kalba apie tėvystės instinkto pasireiškimą. Ateina metas Rostovui, kada jam tenka paleisti Sofiją į pasaulį ir jis išpildo tėvams būdingą prieraišumo ir paleidimo svarbą gyvenime. Šioji, kaip ir visi romano siužetiniai vingiai, perteikiami F. Dostojevskiui ir L. Tolstojui būdingu kiek aristokratiška pasakojimo maniera, todėl atgaivina tą rusų klasikinį pasakojimo nostalgiją, suteikia elegantiškos ir jau nugrimzdusios epochos rekonstrukcijos įspūdį ir tikėjimą, kad šiuolaikine literatūra įmanoma viskas, netgi susigrąžinti rusų aukso amžiaus prozininkus.

Romanas architektoniškas, atskiras miestas, pasaulis „Metropolio“ viešbutyje, kuris yra išorinio pasaulio atspindys, kaip atskiras grafo vidinis pasaulis koreliuoja su viešbučio restoranų kultūra, taip ir šis gigantas „Metropolis“ su visa Rusija. Beskaitant prasmių lygyje atsikartoja Liudmilos Ulickajos, Marinos Stepnovos – šiuolaikinių didžiųjų rusų romanisčių mintis, beje, ji itin aštriai išdėstyta Svetlanos Aleksijėvič prozoje, kad didžiausias rusų prakeiksmas yra vaikymasis idealų, nuolatinis troškulys jaustis didingam, konkuruoti su pasauliu, įrodyti, kad Rusija kaip tauta „gali“, kaip besivelkantis didingos carinės epochos šleifas, aristokratų aukso amžiaus palikimas, prilygti savo galybe praeičiai – tebus ir politine, ir literatūrine prasmėmis, – tačiau akivaizdu, kad visiems idealams, kaip ir bolševikų susivienijusiai liaudžiai, lemta pralaimėti karą. Idealai rusus nuveda į pražūtį, neišsipildymą, į kitų niekinimą, į korupciją, į savęs naikinimą – apie savęs naikinimą Rostovas ne kartą apmąstė: „Dar keleri metai, ir mūsų grūdų eksportas bei plieno gamyba pralenks bet kurią kitą Europos šalį. Ideologiniu atžvilgiu mes jau palikome juos toli uodegoje. Dar kiek, ir pasaulinėje scenoje užimsime mums priderančią vietą. O kai tai įvyks, turėsime atidžiai klausytis ir aiškiai kalbėti (p. 252)“.

Elegantiškame pasakojime, kuriame netrūksta gyvenimiškų paradoksų, šviesos ir tamsumos, mirštančių ir užgimstančių naujų epochų, kurios viena kitai prieštarauja, o žmogus vis vien išlieka žmogumi ir nesvarbu, po kokia tu vėliava gyveni, ar esi aristokratas ar tik juo dediesi, vis tiek išlieka svarbiausia žmogus ir bendražmogiškieji santykiai, o visos kitos vertybės – tai istoriniai reliktai, dažnai jie gražūs, žudantys, naikinantys ir iš naujo performuojantys asmenybes: „Gyvenime svarbu ne aplodismentų gausa. Daug svarbiau yra tai, ar išdrįsime eiti pirmyn, nežinodami, kas mūsų laukia (p. 457)“.

Aristokratas Maskvoje – viena iš tų knygų, kurios gaila, kad pasibaigia, nes jos aprėpia ne vien tik gyvenimą, bet ir ištisą epochą.

P. S. Galite pasižiūrėti angliškai reportažą, kaip A. Towles kūrė šį romaną:

Jūsų Maištinga Siela