Sveiki,
kino žiūrovai,
Naujausias kultinio režisieriaus Christopher
Nolan filmas „Tenet“ (angl. Tenet) iš tikrųjų vėlei
pateisina šio režisieriaus kaip „mindfucker“ kino meno korifėjaus vardą. Esu didelis
šio režisieriaus gerbėjas, man jis vienas iš tų nedaugelio šiuolaikinio
didžiojo Holivudo kūrėjų, kuris randa balansą tarp savo beprotiškos fantazijos
ir masinio kino standartų. Žodžiu, jo kinas tarsi sukaltas pagal atpažįstamus
standartus, bet jame visada, kaip Tarantino kine, išliks nolaniška kino
dikcija.
Naujausias „Tenet“ filmas
pasakoja apie juodosios rasės slaptą samdomą agentą, kuris netrukus susiduria
su ateities pasaulio technologijomis. Nauja atrasta ir panaudota plutonio
medžiaga leidžia prasiskverbti pro matricos skydą ir patirti atvirkštinę laiko
tėkmę. Nors didžioji filmo dalis pasakoja ne fantastinę istoriją, o veikiau
kriminalinę ir detektyvinę operaciją, kurios metu du agentai iš pradžių bando
pavogti Van Gogo paveikslą, vėliau išvaduoti blondinę nuo sadistiškai
nusiteikusio mafijozo. Žodžiu, pati siužetinė linija, apie ką sukasi
pagrindinis veiksmas, gana stereotipinė ir holivudinė. Galiausiai veikėjai
išsiaiškina kelionės laiku algoritmą, todėl gali ir gena užbėgti priešui už
akių.
Žinoma, įdomiausioji istorijos
sąrangos dalis yra šios įprastinės istorijos pateikimas. Vėlgi žaidžiama
realybėmis, sąmone, suvokimu. Panašiai kaip ir viename geriausių jo filmų „Pradžia“,
čia mes turime tas laiko kilpas, kada nežinai, ar tu gyveni ateityje, ar
praeityje. Ir netgi jeigu matai veikėją veiksme, galimas daiktas, kad jis iš
praeities ir praeityje jau miręs. Žodžiu, tas laiko šuoliavimas nerealiai
išplečia sąmonę ir žiūrovo fantaziją, todėl filmo kompoziciją laikyčiau pačiu
svarbiausiu šio sėkmingo ir pripažinto filmo elementu. Visgi gilinantis į pačių
veikėjų psichologiją, jų veiksmus ir pasirinkimus, darosi šiek tiek liūdnoka,
kad viskas labai standartiškai nyku. Turime geriečius ir blogiečius, turime
vėlei didvyrius, komikso stiliaus elgsenos pavyzdžių, kurie vėlei pritinka
standartizuotoms Holivudo juostoms. Pagrindinis veikėjas yra absoliučiai
simpatiškas, toks geras, kad, atrodo, kaip ir visi likę, tiesiog aplinkybių
aukos. Paprasčiau tariant, pačiame filme, kaip ir „Džeimso Bondo“ filmuose,
trūksta nebent tikrovės atspindžio, žmogiškumo. Užtenka paanalizuoti, kad ir
pagrindinio veikėjo pokalbius su indų kilmės mokslininke, tai pamatysite, kad
viskas paremta žaismingų ir netikrų holivudinių gestikuliacijų bendravimo
kultūra. Net ir dvylikamečiui aišku, kad žmonės taip gyvenime nesikalba, bet
matyt, tokia ta didžiojo kino kaina, tenka pataikauti vardan to, kad būtų
išskleisti kiti niuansai.
Bet kokiu atveju Holivude šį
filmą galima laikyti įvykiu, nors tai nėra mano mėgstamiausias režisieriaus
filmas. Kartą pamatyti, manau, verta.
Mano įvertinimas:
8/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb: 7.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą