Sveiki skaitytojai,
Vakar
atsidarė Kino pavasaris 2021! Kaip jau galėjome numanyti, jis vyks namuose,
nuotoliniu būdu. Iš vienos pusės netenkame važiavimo į kino teatrą
ceremoniškumo ir garso bei vaizdo kokybės, iš kitos – visoje Lietuvoje žmonės
gali žiūrėti visus festivalio filmus bet kuriuo paros metu! Ir jeigu reikia,
išleisti tam visą savo atlyginimą ir paskirti bemieges naktis.
Pirmuoju
filmu pasirinkau Irano režisieriaus Mohammad Rasoulof „Blogio nėra“
(angl. There Is Not Evil) (2020), kuris tarptautinėje Berlyno kino
festivalyje pelnė pagrindinį „Auksinio lokio“ prizą. Šiame pustrečios valandos
trunkančiame epiškame pasakojime iš esmės kalbama apie tą blogį, kurį nekalti
žmonės dėl įvairiausių aplinkybių yra priversti daryti vieni kitiems. Pasakojimas
susideda iš keturių dalių: 1) pasakojama apie sunkiai dirbantį vyrą, kuris
dienomis tveria kaprizingos žmonos emocinius pliūpsnius, rūpinasi motina ir
dukrele; 2) kareivis, kuris turi egzekucijos metu paspirti mirtininkui kėdę,
kad šis būtų pakartas; 3) liūdną gimtadienį švenčianti mergina, kurios mylimasis
grįžta iš karinės prievolės ir bando pasipiršti; 4) mergina pas gimines praleidžia
kelias dienas dykumų provincijoje. Visas šias istorijas jungia tam tikri
siužetiniai sąryšiai, todėl visos keturios istorijos primena atskiras noveles,
kurias bežiūrėdami nesunkiai galime nusibraižyti įvykių pasekmių ir priežasčių
žemėlapį.
Šios
keturios kino novelės turi savo lėtą pradžią, gausių dialogų pliūpsnį ir
netikėtą atomazgą, kurioje išryškėja šiurpi tiesa. Prisipažinsiu, kad pirmosios
dvi pasakojimo dekados man patiko labiausiai, maniau, kad filmas iš tikrųjų vis
aštrės ir atvers vis žiauresnių ir brutalesnių jungčių, kurie prieštarautų
filmo pavadinimui, kad blogio nėra, tačiau visas filmas, apimantis 20
metų istorijos vyksmą, išlaiko balansą tarp gėrio ir blogio. Vienas kraupiausių
pasakojimo momentų yra trilerio vertas siužetas, kaip kareivis suvokia, jog negalės
įvykdyti egzekucijos, jis veikiau išžudys visus tuos, kurie reikalauja iš jo
žudymo akto, nei beginklį tariamą nusikaltėlį. Ta įstatymo ir įsakymo prievolė
taip smarkiai kertasi su žmogiškaisiais dalykais, kad nejučia imame matyti,
kaip veikia per valdžios ir politikos sistemas pats blogis, kaip jis pacifistus
paverčia budeliais, moraline prasme juos sugniuždo, paverčia kiborgais. Kai
kurie tokiais tampa priimdami įsakymus kaip aukščiausią įstatymą, kai kurie
negali to suvokti nei protu, nei širdimi, todėl bėga. Tik ar pasipriešinimas
blogiui kartais nesudaro patogesnių kelių plisti kitokiam blogiui? Bėglys po
daugel metų susiranda kadaise dėl sunkios padėties paliktą dukrą, kuri jam
negali atleisti...
Iš tikrųjų
šiame kompoziciškai nebanaliame ir sudėtingame pasakojime veriasi išties
diskutuotinos situacijos, kaip tampama aplinkybių auka ir kaip agresoriumi. Ar
žmogus ribinėse situacijose turi pasirinkimą tarp priverstinės pareigos tėvynei
ir atsisakymo neprisidėti prie blogio, paaukojant savo laisvę? Daug tokių
subtilių politinių ir vertybinių niuansų, kuriuos labai greitai galime analogiškai
atsekti nūdienos Lietuvoje, kur vyksta nacionalistų tautininkų kiršinimas ir
puolimas prieš liberalias europietiškas vertybes. Irano kinas, kad ir nedaug jo
kasmet pamatome, bet kas ateina iki mūsų festivalių, tas dažniausiai dvelkia
nevienadiene kokybe ir filosofiniais, kartais labai šokiruojančiais ir emocinę
įtampą keliančiais veiksmais ir vaizdiniais. Šis filmas, ko gero, vienas
stipriausių „Kino pavasario“ atidarymo filmų, kokius atsimenu, nes paprastai
atidarymo kinas būna ganėtinai drungnas ir man pernelyg silpnas, šitas –
priešingai, įtraukia ir nepaleidžia.
Mano įvertinimas:
9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.3
Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą