Sveiki,
Praėjo jau geri 10 metų, kai „Kino
pavasaryje“ kone pustuštėje salėje Forum Cinemas salėje 2010 metais režisierė iš
Bosnijos ir Hercegovinos Jasmila Žbanić su komanda pristatė savo Balkanų dvasia
pritvinkusią dramą „Pakeliui“ (2010). Tuokart kiek buvo nesmagu, kad daug
diskusijų ir klausimų tikėjęsi svečiai praktiškai atsakė į kelis „kosmetinius“
klausimus ir tuo viskas pasibaigė. Buvo darbo diena, dienos metas, gal dėl to
tiek mažai žiūrovų. Kas galėjo pamanyti, kad po dešimties metų vėlei „Kino
pavasaryje“ (kiek kitokiomis sąlygomis) žiūrėsiu tos pačios režisierės filmą „Quo
Vadis, Aida?“ (angl. Quo Vadis, Aida?) (2020), kuris pasakoja apie
1995 metais realius karo įvykius Balkane, kai serbų kariai įsiveržė į Bosnijos
miestelį.
Dėmesio centre – buvusi mokytoja,
karo sąlygomis tapusi vertėja iš (ir į) anglų kabą. Ji bendradarbiauja su
Jungtinių Tautų taikos nariais. Netrukus į mažą miestelį įsiveržia serbai ir tūkstantinės
minios patraukia į JT štabą, tačiau būstinėje ribotas plotas, todėl šimtai
pakliūva į paviljoną, o dar didesnį dalis lieka šalia neįleidžiame. Be vandens,
maisto ir tualetų jie gyvena itin aštriomis politinėmis sąlygomis. JT nariai ir
bosnių atstovai bando užmegzti dialogą su okupantais ir čia vertėja, matydama,
kad vyksta tiesioginis žmonių genocidas, bando išsaugoti savo vyrą ir du sūnus.
Filmas išties nelengvas, jis neprimena tų amerikietiškų filmų su hiperbolizuotu
trileriui būdingu aštrumu ir finaliniu heroizmu. Aida iš tikrųjų yra motina,
kuri nesirenka, ji daro daugiau, nei leidžiama, ji žūtbūt reikalauja išgelbėti
šeimą, tačiau JT nariai griežtai laikosi įstatymų. Paklaikusi nuo baimės
prarasti šeimą, Aida tampa bebaime moraline didvyre, įkūnijanti visų motinų karo
netekties skausmą. Ar jai lemta apsaugoti? Turint galvoje Holivudo filmą ir europietišką
kiną, nesunku numanyti šios istorijos baigtį...
Visgi filmas emociškai aštriai
paveikus. Jeigu turite neblogą empatijos jausmą, nesunku įsijausti ir galvoti:
o ką aš vietoj Aidos daryčiau? Argi ne tą patį? Karo kontekste ir vaikų akyse
nebelieka įstatymų, vienintelis įstatymas yra išlikti. Viename kadre, kuris
vaizduoja 1993 metus, visi smagiai šoka, renkama Balkanų miss šukuosena,
bendruomenės moterys šypsosi, o kitame kadare jos bando Aida įgrūsti savo
vaikus, kad juos išgelbėtų, nors dar neseniai varžėsi dėl tokių banalybių kaip
šukuosenos... Tai sudėtingi ir gana įtaigiai perteikti sprendimai, kurie kaip
niekas kitas karo sąlygomis „pamatuoja“ tai, kas mums svarbiausia.
Apie serbų invaziją Jugoslavijos
regione ir karus kalba anuomet labai didelį įspūdį padaręs kroatų režisieriaus Arsen
A. Ostojic „Niekino sūnus“ (2008). Kas nematė, tam labai rekomenduoju. Na o „Quo
Vadis, Aida?“ praplečia protu nesuvokiamą Balkanų karo tikrovę. Ir nors
dialogai ir lyriniai nukrypimai buvo reikalingi, kaip teigiama filmo pradžioje,
tačiau vis tiek apgaulingas „taikos“ manevras karo kontekste atrodo bauginantis,
kai vežami vyrai autobusu be teismo sušaudomi prie sienos t. y. tarp asmeninės
istorijos veriasi ir šokiruojantys politiniai karo sprendimai. Iš vienos pusės
tai filmas apie karą, iš kitos – apie motinos besąlyginę meilę, dar iš kitos –
kokie iki kraujo lemtingi JT ir kitų nacijų priimami sprendimai. Labai įsiminė
man šįkart pagrindinės serbų aktorės Jasna Djuricic pasirodymas Aidos vaidmenyje.
Norėčiau sakyti, kad tam tikri kine esantys kontrastai stebino, bet iš tikrųjų
dėsningai patvirtino tą patį, ką regime ir Baltarusijoje: viename suole kažkada
sėdėję mokiniai ar studentai vieną dieną tame pačiame mieste gali tapti kraugeriais
žmogžudžiais tik dėl įsitikinimų ir politinių įsakymų. Gera, paveiki ir istorines
žinias praplečianti suasmeninta istorija.
Mano įvertinimas:
8.5/10
Kritikų vidurkis: 97/100
IMDb: 7.4
Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą